Paskelbta temoje: 2009: Aplink Juodąją

Nuo ko viskas prasidėjo…

“Begalė nuotykių ir išbandymų laukia 6 motociklininkų neįprasta ekspedicija užsimojusių paminėti lietuvos vardo tūkstantmetį”, “norėdama paminėti lietuvos tūkstantmetį grupė bendraminčių motociklininkų rengia kelionę aplink juodąją jūrą – toliausią ribą, iki kurios yra buvusi lietuvos valstybė” – mirgejo įvairių interneto portalų antraštės. Taip pat 2009 metų balandžio 25-26 dienomis lietuvos parodų centre litexpo vykusios automobilių ir laisvalaikio transporto parodos metu „alt 2009“ pristatėm originalią ekspediciją „aplink juodąją“, kuriai motomanai.lt skyrė dalį savo ekspozicijos stendo.
Prieš kelionę surengėm trijų dienų bandomąjį važiavimą sunkiai pravažiuojamais keliais ir bekele. tąkart iš viso sukorėm apie 800 kilometrų. Maršrutas driekėsi vaizdingais dzūkijos miškų keliais, bet mums didesniu prioritetu tapo ne lankytinos vietovės, o galimybė išmėginti savo techniką ant kuo įvairesnės kelio dangos. Panašu, kad tikslas pasiektas – šimtai kilometrų nuvažiuoti ne vien asfaltu ar žvyru, bet ir smėlėtais ir kitokiu gruntu pasižyminčiais keliais. Išbandytos foto ir video kameros, radijo stotelės ir kita technika. Testai atskleidė kai kurias silpnąsias vietas, kurias reikėjo suspėti likviduoti per likusias dvi savaites iki kelionės ir startuoti visiškai pasirengus.
Šis testinis važiavimas surengtas vos prasidėjus motociklų sezonui, tad nereikia stebėtis, jog po to vyrai jautė nuovargį. Man tai buvo pirma tokia kelionė. Išsėdėti ant galinės motociklo sėdynės reikės ne 800, o daugiau nei dešimt katų tiek. Bet pirmojo bandomojo važiavimo metu supratau, kad tai nėra “misija neimanoma” ir kad ši transporto priemonė ir kelionė ja yra labai artima mano prigimčiai ir pomėgiams.
Pagaaaliau startas. Pusę metų planuota kelionė startavo 2009 metų gegužės 23 dieną, 10 val. Vieną valandą vėliau nei buvo planuota. Panašiai, kaip studentams pritrūko vienos dienos. Kelionės kompanjonai Eduardas Bareika (edas), Ramūnas Kembrė (ramūnas), Algis Švambarys (rushanas), Dainius Budnikas (dainius), Rimas Trepėnaitis(kuzavas) ir aš Aidas Bubinas

aplink juodaja 1
paskutinę naktį lovoje praleidau vieną valandą, Edas – dvi, kiti komandos nariai ne ką daugiau. Iki paskutinės akimirkos kankino klausimas ar viską apgalvojom, ar viską įsidėjom, ar nieko nepraleidom. Galima juokauti, kad svarbu pasiimti pasą ir kreditinę kortelę, bet atgal grįžti ir pasiimti ką pamiršome nebeturėsime galimybės jau po kelių dešimčių kilometrų. Kirtus baltarusijos sieną kelio atgal nebėra, juk viza vienkartinė. Ankstyvas paukščių čiulbėjimas ir žydinčių kaštonų kvapas greitai išsklaidė trumpo miego likučius. Liko apsirengti kelionei skirtą aprangą ir pirmyn į kelionę. Specialiai šiai kelionei teko isigyti motociklininko šalmą ir aprangą, kuri vėliau tikrai padėjo. Pagailėjau pinigų batams ir ačiū likimui, kad su trekingui skirtais batais pavyko pravažiuoti visą maršrutą be jokių rimtesnių nuotykių.
Startas buvo suplanuotas šalia sporto rūmų (olimpiečių gt., vilnius). Nuo šalia neries esančios aikštelės atsiveria vaizdas į nuostabią gedimino pilį. Trumpas atsisveikinimas su gausiai susirinkusia palydinčiųjų grupe, keletas nuotraukų, trumpas video ir pirmyn į kelionę.
Pirmoji ldk pilis mūsų kelyje – medininkų. Kilometras iki lietuvos-baltarusijos sienos, iki kurios mūsų ekspedicijos dalyvius palydėjo ištikimiausi ekspedicijos gerbėjai, nepatingėję atsikelti šeštadienio rytą.
Daug diskusijų dėl sienos kirtimo ypatumų. Teko girdėti įvairiausių problemų ir jų sprendimo būdų. Gal dėl to, kad minėtos sienos kirtimo baimintasi labiau nei pirmųjų kelionės dienų, todėl teko šiek tiek nusivilti sienos kirtimo paprastumu. Įpratus keliauti po vakarų europą, keista pildyti visą šusnį įvairiausių deklaracijų, bet maždaug po valandos sėkmingai kirtome lietuvos-baltarusijos sieną.
Kitas sustojimas – artimiausia degalinė kuro papildymui… ir …tik prasidėjusi kelionė buvo priversta sustoti beveik trims valandoms. dingo vieno iš motociklų rakteliai. Apieškojus visą degalinę liko versija, kad rakteliai įkritę į vieną iš motociklo ertmių. Išardžius beveik visą motociklą, rakteliai taip ir neatsirado. sprendimas ardyti spynelę ir užsivesti motociklą „užtrumpinus“ laidus buvo sustabdytas paskutiniu momentu ir atidėtas kuriam laikui… liko vienintelė neapieškota motociklo vieta… motociklo kuro bakas… pasitelkus magnetą pavyko prazonduoti bako dugną ir aptikti judančių dalių, kaip įtarta motociklo raktelius. po pusvalandžio bandymų rakteliai buvo ištraukti. džiaugsmo šypsena Kuzavo (Rimas) veide ir pasiteisinimo žodžiai lūpose.

foto (1 of 714)

Kelionė tęsiasi.
aplankius krėvos pilies griūvėsius, bei pabendravus su vietiniais gyventojais, pasipiktinusiais baltarusijos valdžia dėl sprendimo neleisti lietuvai atstatyti krėvos pilies, tęsiame kelionę į minską, kur mūsų jau senokai laukia baltarusijos lietuvių bendruomenės nariai.
baltarusijos lietuvių bendruomenė įkurta 1994 m. gegužės 17 d. ir įregistruota baltarusijos teisingumo ministerijoje. bendruomenė jungia apie 1600 lietuvių ir lietuvių kilmės narių. tad prieš keletą dienų bendruomenė šventė 15 metų jubiliejų.
dalis bendruomenės narių taip ir nesulaukę mūsų išvyko dirbti savo darbų. mes labai atsiprašome jų dėl savo vėlavimo ir labai dėkojame baltarusijos lietuvių bendruomenės pirmininkei vitalijai kolesnikovai, priėmusiai mus labai šiltai ir nuoširdžiai. deja, dėl laiko trūkumo mes ilgai neužsilaikėme ir patraukėme toliau. gomelio link. planas vakare nakvoti netoli kijevo sunkiai įgyvendinamas. kelionės metu iškilę trukdžiai ir nuovargis jaučiamas dėl miego trūkumo pakoregavo planus. apsistojome gražiame lapuočių miške netoli tvenkinio.
pirma kelionės diena nebuvo techniškai labai sudėtinga, bet stiprus ir gūsingas šoninis vėjas neleido atsipalaiduoti. vairuotojų veiksmai kartais neprognozuojami, kartais labai geranoriški, tad daryti išvadas apie vairuotojų požiūrį motociklistų atžvilgiu dar ankstoka. per visą dieną kelis kartus trumpai lijo, todėl protarpiais išlendanti saulutė nespėdavo mūsų išdžiovinti ir sušildyti. manau šį trūkumą su kaupu kompensuos šalia manęs liepsnojantis laužas ir ant jo gaminama šilta vakarienė.

foto (11 of 714)

Taip jau buvo sutarta, kad visos kelionės metu man maisto gaminti neteks, kadangi tuo metu kai gaminamas maistas aš rašysiu dienoraštį ir prikabinus keleta edo darytų nuotraukų kiekvieną dieną siusiu jį į Lietuvą uab”teledema” mums suteiktu ryšiu.
Antros dienos rytas mus pasitiko dulksna. pirmąją naktį leidome sau pamiegoti šiek tiek ilgiau ir kėlėmės aštuntą valandą vietos laiku. startavome pailsėję ir geros nuotaikos, nors dulksnai protarpiais keičiant lietų pajudėjome gomelio kryptimi.  Viename kelio ruože teko stipriai mažinti važiavimo greitį dėl pernelyg slidžios kelio dangos slystelėjus dviem motociklininkams. čia man buvo atradimas tai, kad ženklinimo linijos nupieštos ant asfalto pasirodo gerokai slidesnes nei pats asfaltas. Taip tai yra naturalu, bet tikriausiai nei vienas važiuojantis keturiais ratais net nesusimasto apie tai…
stiprus ir gūsingas, kankinęs mus pirmą dieną, nepaliko ir antrąją. tiesa, šiek tiek pasikeitus jo krypčiai iš šono pūsdavo tik retkarčiais. vėjo jėgą mums priminė ir žaliuojantys beržai,užversti ant kelio. antrąją ekspedicijos dieną didesnę laiko dalį važiavome asfaltuotu keliu. stebino tai, kad dauguma automobilių,pastebėję motociklininkų koloną,pasitraukdavo į kelkraštį. nemaža dalis automobilininkų sveikindavo garsiniu signalu arba pamojuodami.
artėjame prie baltarusijos-ukrainos sienos. po pietų saulė pasirodydavo vis dažniau ir ilgesniam laikui įrodydama, kad mes vis dėl to judame į pietų pusę. deja, džiaugtis teko neilgai. baltarusijos ir ukrainos pasienyje pliūptelėjo liūtis, tinkanti filmuoti pasauliniam tvanui. nuogąstavimas dėl baltarusijos pasieniečių buvo visiškai nepagrįstas. muitinės procedūras baltarusijos pusėje pavyko baigti per 15 minučių. deja, nors pasienio kirtimo punktas nebuvo įtrauktas i lankytinų objektų sąrašą, ukrainos pusėje teko praleisti daugiau nei tris valandas. transporto priemonių eilė judėjo siaubingai lėtai, bet tai ne didžiausia šios dienos bėda. ukrainos muitininkai sulaikė vieną iš ekspedicijos dalyvių dėl motociklo valdymo įgaliojimo. pradžioje jiems užkliuvo, kad nėra įgaliojimo vertimo. parodžius, kurioje vietoje parašyta lietuviškai, kurioje angliškai ir kurioje rusiškai, prasidėjo tolesnės „problemų“ paieškos. kas ieško – tas randa. manau, ne vienas mena laikus, kada ir lietuvos pasienyje driekėsi kilometrinės eilės. tad problemos sprendimo būdas į pagalbą pasitelkiant europos sąjungos arba amerikos piniginius vienetus tampa neatsiejama kelionių dalis. vakarojimui vietą pasirinkome šalia nedidelio upelio tekančio pro mažą miškelį. artėjant prie stepių miškingų plotų lieka vis mažiau ir mažiau.
trečios dienos rytą mus pasitiko skaisčiai šviečianti saulė. į kelionę susiruošiame vis greičiau ir greičiau. Temperatūra pakilo iki 17 laipsnių. saule šildo, bet po dviejų dienų lietaus kol kas nevargina. nuo kelio matomi dirbamos žemės plotai juoduoja, kaip anglis.
tik pradėjus kelionę paaiškėjo viena problema, kuri nors ir nelabai ypatinga, bet vis dėl to sukėlė nepatogumų. Kelionės metu važiuodami mes naudojamės įmonės RRS suteiktomis radijo ryšio stotelėmis. komunikuojant važiavimo metu tauposi laikas ir pati kelionė yra saugesnė dėl galimybes informuoti apie kliūtis. dainius kaip spėjame neteisingai pritvirtino jungiklį ir pasukęs vairą stipriai truktelėjęs laidą jį nutraukė. iš išorės jokių pažeidimų nesimatė todėl problemos paieškos šiek tiek užtruko. išpjovus nutrauktąją laido dalį ir sujungus laidus viskas vėl veikė nepriekaištingai. beliko sujungtus laidus sulituoti. deja lituoklio motovaistinėlėje neatsirado. artimiausiame miestelyje užsukus i ūkinių prekių parduotuvę dainiui pavyko įtikinti pardavėją, kad pasinaudojus nauju lituokliu jis atrodys , kaip naujas. toks jis tikriausiai ir būtų atrodęs jei lituoklį panaudojus valytų su medvilniniu arba kitokiu natūralaus pluošto audiniu. deja po ranka pardavėjai pasitaikė sintetinė servetėlė, kuri ir buvo panaudota. po to sekė ilgas procesas, kurį galima pavadinti: „lituoklis bus, kaip naujas“. ekspedicijos dalyviai tiek įprato prie radijo ryšio stotelių (racijų), kad pasak algio (rushanas) „net nusėdus akumuliatoriams jaučiamas didelis diskomfortas“.

foto (28 of 714)
Po trečios dienos kelionės visi bendrakeliautojai akcentavo labai prastos būklės kelius, gerokai prastesnius nei lietuviški žvyrkeliai. taip pat vienas iš įspūdingesnių šios dienos įvykių apsilankymas aleksandrijos mieste. tai ne egiptas, tai ukraina. miestą galima lyginti su lietuvišku didžiasaliu. vienoje vietoje stabtelėję pasitarti dėl tolesnio maršruto buvome nustebinti dviejų piliečių elgesiu. vienas iš jų, kaip spėjame – neblaivus, puolė bučiuoti motociklų padangas, linkėti mums laimingo kelio pabučiuojant žemę prieš mus.
kita sutikta ir padoriai atrodanti kompanija, pasiteiravusi kas mes tokie iš kur ir kur link traukiame, pareiškė: „tikime ilgai čia neužsilaikysite“. trečias sutiktasis teigė, kad jį šiandien padūrė peiliu dėl 1,5 rublio (tikėtina, kad grivinos) … kelionės planuose ilgas sustojimas mieste gražiu ir romantišku pavadinimu aleksandrija nebuvo suplanuotas, tad patraukėme toliau nuo šitos mistinės vietos.
važiuojant vienu iš mažų kaimelių, gerokai viršijus leistiną greitį, teko pabendrauti su milicijos atstovais, kontroliuojančiais tvarką ukrainos keliuose. pokalbis neprailgo. išsiaiškinę mūsų kelionės tikslą, bei paaiškinę mums ukrainos kelių eismo taisyklių dalį, kuriose kalbama apie leistiną greitį, gyvenvietėse palinkėjo gero kelio.
yra toks reiškinys, kaip signalizavimas mirksint transporto priemonės žibintais pranešant apie pernelyg uoliai savo pareigą atliekančius pareigūnus. baltarusijoje apie 90 proc. pravažiuojančių automobilių informuoja apie „gresiančią“ problemą. ukrainoje šis reiškinys paplitęs šiek tiek mažiau. manyčiau ne daugiau nei 30-40 proc. informuoja apie tykojančius pareigūnus.
Šiandien visus pralinksmino rushano (algio) sukurta istorija, kurią papasakojo pakelės miestelio vaikams. į klausimą „ar jūs sportininkai“ pastarieji gavo išsamų atsakymą apie tai, kad kuzavas (rimas) važiuoja į dakarą ir vaikai neva turi unikalią galimybe gauti jo autografą. 15 minučių kuzavas dalino visos mokyklos vaikams autografus. palinkėjimai buvo parašyti ir į dienoraščius, ir į sąsiuvinius ir net ant kūno su vandeniui atspariu markeriu.

foto (34 of 714)
pradinis planas pasiekti juodąją jūrą per dvi dienas buvo pakeistas į trijų-keturių dienų kelionę atsisakius važiavimo magistraliniais keliais. pasirinkimas nenuvylė ir mes visi likome patenkinti šia keliones aplink juodąją jūrą dalimi.
po ketvirtos dienos nors ir pavargę, bet džiaugėmės sėkmingai pasiekę jūrą, kurią planavom apvažiuoti įveikę apie 10000 kilometrų. nuo kelionės pradžios jau įveikti 1646 kilometrai.

foto (36 of 714)

Kitas rytas mus pasitiko ant Ai petri kalno.

foto (92 of 714)

Nors mūsų nakvynės aukštis virš jūros lygio tik truputį daugiau nei vienas kilometras naktis buvo labai šalta.
Dalis ekspedicijos dalyvių naudojosi miegmaišiais, kuriuos turėjo iš anksčiau. Daugumai neteko su jais nakvoti esant temperatūrai artimai 0 laipsnių. Tad pastariesiems teko keltis naktį ir rengtis papildomai.

Šita procedūra buvo nesuprantama Rushanui ir Ramūnui, kurie miegojo šiltai susirangę „Sportas ir Mada“ šiai kelionei suteiktuose miegmaišiuose. Nors atsikėlus taip pat buvo vėsoka ir pro šalį plaukė debesys, bet patekėjusi saulė neleido ilgai miegoti ir netrukus mes jau leidomės nuo kalno smagiai vingiuojančiu keliuku.

foto (119 of 714)
Visą dieną keliavome pietine Krymo pusiasalio dalimi.

foto (106 of 714)

foto (70 of 714)

foto (64 of 714)

Atsiveriantys vaizdai vienas už kitą nuostabesni. Vyrų susidomėjimą sukėlė mergina stovinti autobuso stotelėje. Ji buvo apsirengusi balta palaidine, trumpoku sijonu, plaukus puošė dideli balti kaspinai. Praskriejus pro ją į eterį pasipylė komentarai apie naktines ir dienines plaštakes ir keistą aprangą viliojant vyrus. Pavažiavę keletą kilometrų stabtelėjome apžiūrėti Nikolajaus išganytojo cerkvės ir … pamatėme pilną autobusą merginų apsirengusių taip pat, kaip anksčiau minėtoji. Pabendravus su jomis sužinojome, kad taip jos pasipuošusios išleistuvių proga.

foto (153 of 714)

Taip sudužo mūsų versija apie prostitutes.
Neliko neaplankytas ir Sudak uostamiestis. Kaip teigia istorikai, tai labai svarbus šilko kelio miestas, iki kurio atkeliavusios prekės buvo kraunamos į laivus ir iš ten keliaudavo į kitus Europos uostus. Šiame mieste yra daugeliui motociklininkų žinomas „BAIKER PUB“.

foto (162 of 714)

Deja, sezonas ir pub‘o atidarymas planuojamas tik birželio 9 dieną. Tad „pasitrynus“ tarp darbuotojų, ruošiančių dekoracijas ir prekybinę įrangą teko keliauti toliau.
Nors iki Kerčės miesto šalia kurio yra uostas iš kurio mes bandysim keltis į Rusijos teritoriją liko apie 50 kilometrų nakvynės nusprendėme stoti dar Ukrainos teritorijoje. Nakvynės vieta, jei nepameluosiu, 1 metras nuo Azovo jūros kranto vaizdingame Kazantipo iškyšulyje.

foto (175 of 714)

Gražiais vaizdais pasigrožėti nebuvo laiko. Pirmi kilometrai Azovo jūros pakrante ir turime 2 „batonus“ prakaituotus ir dulkėtus savo kūnus ir patemptą koją.
Važiuoti smėliu su tokio svorio pakrautu motociklu yra daugiau nei rizikinga. Pravažiuoti rytinę atkarpą ir nenukristi, tai daugiau loterija nei meistriškumas. Pirmas ant karšto smėlio atsidūrė Kuzavas. Nukritus jo koja atsidūrė tarp galinio motociklo rato ir atsarginio pririšto prie motociklo šono. Koja buvo stipriai užlaužta ir neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę jei ne specialūs krosui skirti batai. Tikimės, kad patempimo skausmas praeis per artimiausias kelias dienas, kurias mes turime sustoję priverstiniam poilsiui.

Antras griuvimas teko BMW GS1200 motociklui vairuojamam Edo, kartu su operatorium (Aidas). Po griuvimo liko dulkini drabužiai ir, geri video kadrai. 

Išropoję iš smėlynų netrukome pasiekti Kerčę ir šalia esantį uostą iš kurio kursuoja keltai į Rusiją. Šioje vietoje prasidėjo nepalyginamai sunkesnė dienos dalis nei važiavimas per smėlynus. Kiekvieną kartą susiduriant su buku biurokratizmu reikia apsišarvuoti begaline kantrybe.
Apibendrinant, galima sakyti, kad Ukrainos-Rusijos sienos kirtimas užtruko beveik 7 valandas. Ukrainos muitininkai iškratė kiekvieną daiktadėžę, kiekvieną maišą prisidengdami narkotikų ir ginklų paieškomis. Baigiant narštyti paskutini motociklą vienas pareigūnas prasitarė, kad jis tą daro ne savo noru, o yra gautas įsakymas iš „aukščiau“. Tas „aukščiau“ pasirodo gerokai jaunesnis pagal amžių, bet vyresnis pagal rangą vaikinukas piktas ant gyvenimo, likimo ir motociklininkų.

foto (186 of 714)

Persikėlus keltu į Rusijos teritoriją mūsų laukė Rusijos pareigūnai. Tiesa, pastarieji buvo geranoriški ir patikrino mus labai atsainiai. Deja, tai nesutrumpino sienos kirtimo laiko. Dėl transporto priemonių laikino įvežimo taisyklių ir jas lydinčio popierizmo Rusijos muitinėje užtrukome beveik tiek pat laiko, kiek ir Ukrainos. Tačiau kelionė tęsėsi 6 kilometrus iki pirmojo Rusijos keliuose sutikto kelių patrulių posto. Jame „pasisvečiavome“ dar vieną valandėlę. Nors ne vienam iš mūsų nedaug truko, kad kantrybės taurė būtų perpildyta, viską pavyko išspręsti net nedavus kyšio. Pastarasis ir buvo pagrindinė mūsų sulaikymo priežastis. 

Pabandysiu trumpai paaiškinti situaciją su motociklų dokumentais dėl ko dažniausiai ir turime ir manau ateityje turėsime rimtų problemų su pasienio ir milicijos pareigūnais. Ramūno motociklas pirktas įmonės vardu, todėl važiuojant į užsienį reikalingas įgaliojimas. Turime tokią seką: motociklo techniniame pase parašyta, kad motociklo savininkas yra „Hanza lizingas“. Kadangi lizingas pakeitė pavadinimą, įgaliojimas įmonei išrašytas „Swedbank lizingas“ vardu. Įmonė savo ruožtu išrašiusi įgaliojimą Ramūnui. Prie šitų dviejų faktų ir bando prisikabinti pareigūnai teigdami, kad perįgaliojimas turi būti patvirtintas notariškai, nors nei viename dokumente to nėra parašyta. Taip pat iš mūsų pareikalavo vairuotojo pažymėjimo vertimo į rusų kalbą. Buvo pateikta tikriausiai visą gyvenimą rinkta milicijos kapitono vairuotojo pažymėjimų vertimų kolekcija. Deja šį kartą nepavyko mūsų įtikinti duoti kyšį. Mums davė suprasti, kad ateityje taip pat turėsime problemų. 

Problemų mes turime ir nemažų, bet tai jau nesusiję su pareigūnais. Pradėjo kaukti BMW GS1200 galinis guolis. Pradinė problema galinio tilto riebokšlio nesandarumas, todėl tepalais apsinešė galinio rato stabdžių diskas. Tai buvo pastebėta dar septintą dieną. Teko sėsti ant kelio ir bandyti suremontuoti motociklą. Deja to padaryti lauko sąlygomis nepasisekė. Teko kelionę tęsti be galinių stabdžių. Važiuoti ekipažui su motociklu ir kroviniu sveriančiu per penkis šimtus kilogramų stabdant tik priekiniu ratu yra labai pavojinga. Pašalinis garsas sparčiai progresavo, todėl buvo nuspręsta stoti nakvynei ir pernakvojus ardyti galinį BMW tiltą. Po visų muitininkų ir milicijos pareigūnų „glamonių“ kelionė tęsėsi jau naktį. Nuo pusryčių nieko nevalgę, alkani ir pervargę nusprendėm nakvoti kuriame nors viešbutuke. Artimiausias didesnis miestas – Anapa. Jos link ir patraukėme.

Toliau įvykiai klostėsi sunkiai prognozuojama linkme. Mus pasivijo „Ford“ markės automobilis. Įjungęs avarinį signalą ir modamas ranka pradėjo mus stabdyti. Pasitarę nusprendėme sustoti. Pasirodo vairuotojas yra žinomas baikeris iš Gelendžik kurortinio miesto. Paklausė, ar reikia kokios pagalbos. Išgirdęs visą mūsų situaciją, ėmėsi organizuoti mums pagalbą. Persėdau į jo automobilį, palengvindamas Edo motociklą. Važiavome vietinės reikšmės keliukais, taip aplenkdami 3 milicijos postus. Deja, dviejų postų apvažiuoti nėra kaip, todėl pabandėme važiuoti pro juos. Pirmajame visi buvo užsiėmę ir neatkreipė į mus dėmesio. Privažiavus antrąjį, pareigūno nurodymu teko stoti. Ir vėl mūsų gelbėtojas padėjo mums. Tarstelėjus keletą žodelių pareigūnui, šis mus paleido. Pasirodo, mūsų padėjėjo pravardė „advokatas“ tiesiogiai susijusi su jo darbu. Padėjo pažintys ir užimamos pareigos. Kaip paaiškino vėliau, čia tai yra labai svarbu. Jei tu esi paprastas žmogelis be pinigų baudos ar kyšio pavidale išsisukti nepavyks. 

Pagaliau mes pasiekėme miestą Gelendžik, kurio prieigose parašyta „GOROD MOEI MEČTY“ (mano svajonių miestas).

foto (238 of 714)

Pakeliui Dima (toks advokato vardas) perskambino keliems pažįstamiems ir susitarė dėl mūsų nakvynės. Bet prieš važiuodami į namus užsukome pavakarieniauti į pakeleivio rekomenduotą kavinukę, dirbančią iki pirmos valandos. Vakarienei turėjome laiko vieną valandą. 

Bandydami atspėti tolimesnius įvykius dauguma pasakytų, kad mes sėkmingai pavalgėme ir nuėjome miegoti… Klystate! Baigiant valgyti skanų plovą už mūsų nugarų užgrojo muzika ir salėje, kurioje vakarieniavome tik mes su Dima ir jo žmona, pasirodė muzikantai, lydimi poros žmonių. Abu geri Dimos pažįstami. Taip pat baikeriai. Vėliau prie mūsų prisijungė dar keletas vietinių baikerių. Vakarienė užsitęsė ir baigėsi gerokai vėliau nei oficialus kavinės darbo laikas.

foto (191 of 714)

Spaudos konferencijos Vilniuje metu Ramūnas užsiminė, kad labiausiai nerimauja dėl naujų motociklų. Jo nerimas buvo pagrįstas. Išardžius BMW galinį tiltą Dimos suteiktame garaže paaiškėjo, kad subyrėjęs galinio rato guolis bei pažeisti riebokšliai. Sekmadienis yra ne darbo diena, tačiau neįkainuojama Dimos pagalba labai pravertė, buvo sudarytos visos sąlygos remontui.

„Reikia parduotuvės? Bus atidaryta“, – sako pagalbininkas Dima. Nesvarbu, kad šiandien sekmadienis, keletas skambučių ir parduotuvė dirba. Tačiau ne viskas taip paprasta. Rasti detalių kurortiniame mieste motociklui, čia neįmanomas dalykas. Vietiniai baikeriai mieliau renkasi čioperius. Teks laukti pirmadienio ir bandyti greituoju paštu atsisiųsti guolį ir riebokšlius tiesiai iš Vokietijos. Tikėtina, kad Lietuvoje jų taip pat nėra. Negavus reikiamų dalių ir nesutaisius motociklo, deja, gali tekti ekspediciją nutraukti.

Jau keturios dienos, kaip mes priverstinai lepinamės saulės ir vandens voniomis.

foto (192 of 714)

foto (210 of 714)

Apsistoję draugiškame ir gražiame Gelendžik mieste dėjome visas pastangas į mums reikiamų dalių paieškas.
Pirmadienį skubių siuntų kompanijos UPS pagalba iš Lietuvos buvo išsiųstos reikiamos dalys. Pagal prognozes Kaukazą jos turėjo pasiekti ketvirtadienį arba penktadienį. Nenorėdami laukti 5 dienas, toliau tęsėme paieškas aplinkiniuose miestuose. Per pastarąsias dienas paieškų ratas išsiplėtė beveik 250 kilometrų spindulių nuo Gelendžik.

foto (231 of 714)
Reikiamas dalis pavyko rasti Krasnodare. Rusijos gamybos guolių, kurie nenusileidžia savo kokybe rimtoms tarptautinėms firmoms, gauti nepavyko. Teko tenkintis „made in china“ produkcija. „Dėl viso pikto“ paėmėm 2 vienetus. Kaip vėliau paaiškėjo, UPS kompanija pasistengė ir pirmadienį iš Lietuvos iškeliavęs guolis Novorosijską pasiekė jau trečiadienio pavakarę. Jei viskas vyks pagal planą tryliktą ekspedicijos dieną turėtume tęsti kelione toliau.

Trumpai papasakosiu apie rojaus kampelį, kuriame mes priverstinai leidžiame savo laiką. Mūsų naujojo draugo Dimos, kuris motomanų pasaulyje žinomas, kaip „ADVOKATAS“ dėka mums buvo sudarytos visos sąlygos remontuotis motociklą, gyventi ir ilsėtis Gelendžik kurorte.
Gelendžik miestelis stovi prie Juodosios jūros pakrantėje esančios taisyklingos ovalo formos įlankos. Du iškyšuliai: aukštas ir akmenuotas – „Storasis“ ir plokščias – „Plonasis“, apglėbia šia nuostabią įlanką iš abiejų pusių. Atstumas tarp iškišulių 1852 metrai, o visos įlankos plotas apie 20 kvadratinių kilometrų. Palei visą pakrantę driekiasi pliažas su krantine ir parku kurių ilgis yra apie 11 kilometrų. Kaip teigia vietiniai – tai ilgiausia krantinė pasaulyje.

foto (194 of 714)

Vidutinė temperatūra žiemą +4-6 laipsniai. Jau Vasario mėnesį kartais temperatūra šokteli iki +20-25 laipsnių.
Karščiausią vasaros mėnesį – rugpjūtį temperatūra pakyla iki +40 laipsnių pavėsyje. Nuostabiuose soduose auga slyvos, abrikosai, persikai ir daug įvairių dekoratyvinių augalų.
Iki didžiulio jūros uosto – Novorosijsko tik 30 kilometrų. Netrukus šalia miesto bus atidarytas rekonstruojamas oro uostas. Iš Vilniaus Gelendžik miestą palankiai susiklosčius aplinkybėms bus galima pasiekti per 4-5 valandas.

foto (235 of 714)

Tolimesnis mūsų maršrutas tęsiasi per kontraversiškai vertinama Abchazijos regioną. Valstybėje, kurią pripažįsta tik Rusijos federacija, pasak įvairių tarnybų yra labai nesaugių ir pavojingų regionų. Lietuvos ambasada Gruzijoje nerekomendavo vykti per Abchazija ir teigė, kad siena su Gruzija yra uždaryta. Tačiau sprendimas bandyti keliauti pakrante, o ne aplenkti šį regioną keltu buvo priimtas pabendravus su keliomis dešimtimis vietinių gyventojų. Jei tikėtume jų pasakojimais šis regionas nors ir nuniokotas karo negali nesužavėti savo nuostabiai gražia gamta. Per artimiausias dvi dienas paaiškės ar mūsų pasirinkimas buvo teisingas ir ar pavyko sėkmingai kirsti Rusijos–Abchazijos ir Abchazijos–Gruzijos sienas.

Pasirinkimas būti nušautam ar aplenkti dalį sausumos keliantis keltu. Sprendimą privalėjome priimti Rusijos–Abchazijos pasienyje.
UPS pagalba gavę reikiamą guolį ir susiremontavę motociklą tryliktą savo ekspedicijos dieną toliau tęsiame savo kelionę palei Juodosios jūros pakrantę. Retkarčiais sustodami pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis ar atsigaivinti šiltame jūros vandenyje. Saulė, kaitinusi visas mūsų priverstinių atostogų Gelendžike dienas, ir toliau mus lydėjo šioje kelionėje.
Važiuojant į pietus atsiranda daugiau pavojingai važinėjančių vairuotojų, kurie, pamatę motociklą, „privalo“ su juo palenktyniauti ir aplenkti. Motociklų keliuose tikrai mažai. Manome, kad kaltos kainos.
Pravažiavę Tuapse priartėjome prie Sočio. Sočis mus pasitiko žaliuojančiais sodais, kiparisais ir žydinčiomis magnolijomis. Miestas labai tvarkingas ir švarus. Gyvenantis 2014 metų žiemos olimpiados nuotaikomis.

foto (285 of 714)
Pravažiavę Sočį patraukėme link Abchazijos sienos. Sustojome pasienio miestelyje užkasti prieš patekimą į pasienio punktą. Stovint gatvėje ir kramsnojant vietinės gamybos dešrainį prie mūsų stabtelėjo motociklininkas ir taisyklinga lietuvių kalba paklausė, ką mes čia veikiame.

foto (256 of 714)
Stasys, gyvenantis Sočyje jau daugiau nei dešimt metų, pasiūlė mums nakvynę ir patarė net nebandyti važiuoti per Abchaziją. Abchazijos–Gruzijos siena yra beveik uždaryta, nes abchazai nieko neleidžia į Gruzija, nors jei susitarus tai pavyktų gruzinai įleisti turėtų. Užsiminus, kad Abchazijoje yra daug ginkluotų žmonių patvirtino, kad kiekvienuose namuose yra ne po vieną automatą AK, o po paskutinio karo su Gruzija ir trofėjinių M-16. Atsisveikinę su Stasiu vis dėlto nusprendėme pabandyti patys.
Artėjant link sienos daugėja automobilių su Abchazijos numeriais. Prabangūs automobiliai kokių Lietuvoje pamatysi retokai, o gal ir visai nepamatysi. Sunku patikėti, kad Abchazija – vargingai gyvenantis regionas. Pasienio milicijos pareigūnai ir pasieniečiai mus sutiko tikrai labai geranoriškai. Bet kiekvienas jų sakinys, susijęs su Abchazija ir Gruzija, persunktas politika.
Vieni tvirtina, kad Gruzija – laukinių kraštas, kur pilna ginkluotų banditų, kiti, paklausti apie tai, nutyli suvokdami, kad patys nesame kvaili ir suprantame, kad ne viskas yra taip, kaip norima pateikti. Sienos kirtimo punkte teko praleisti 3 valandas.
Per tą laiką oras subjuro ir prasidėjo audra su visais jai būdingais reiškiniais – lietus, vėjas ir žaibai. Didelio pasirinkimo neturėjome. Rusijos pareigūnai sutiko mus išleisti, perspėję, kad abchazai gali net neįsileisti. Deja, tuo atveju nebeįsileistų ir Rusija, kadangi mes turime tik vienkartinę Rusijos vizą. Jei kartais į Abchaziją mums pavyktų patekti 100 proc., kad abchazai mūsų neišleis. Turime dar viena galimybę.
Bandome skambinti buvusiam Abchazijos gynybos ministerijos viršininkui. Tikimės, kad Abchazijos kirtimas bus suorganizuotas. Deja, nepavykus su juo susisiekti ir pasikonsultavus su Jungtinių Tautų stebėtoju, dirbančiu Gruzijoje, nuspręsta nerizikuoti likti keliems mėnesiams Abchazijoje, kol pavyktų grįžti į Rusiją.
Sukamės ir grįžtame atgal į Sočį iš kurio bandysime keltis i Trabzoną. Trabzonas – Turkijos uostas, nuo Gruzijos sienos nutolęs apie du šimtus kilometrų. Susisiekimas tarp Gruzijos ir Turkijos vyksta. Nors JT pareigūnas nerekomendavo šiuo metu vykti i Tbilisį bandysime į Gruzija patekti per Turkija.

foto (258 of 714)

Ryte leidome sau šiek tiek pasivartyti minkštose lovose, kurias gavome, vakar sutikto baikerio iš Lietuvos, viešbutyje. Stasys mus sutiko labai šiltai ir draugiškai. Pats buvo nustebęs pamatęs mus stovinčius prie parduotuvės netoli Rusijos–Abchazijos sienos.
Užkandę skanios, jo brolio virtos vištienos sriubos ir paragavę Stasio daryto vynuogių vyno dar ilgai šnekučiavomės įvairiomis temomis.
Atsikėlę susiruošėme labai greitai ir pajudėjome Sočio tarptautinio jūrų uosto link. Keltų grafikas nėra reguliarus, jie plaukia tada, kai prisipildo keleivių ir krovinių. Tikėtina, kad keltas išplauks šiandien. Krovimas į keltą prasideda 18 valandą. Pasak uosto darbuotojų, kelionės trukmė – apie 12 valandų. Žmonės, norintys iš šių kraštų patekti į Turkiją ar Gruziją, keliais nuvykti ten negali. Tuo naudojasi keltų kompanijos, pabranginusios bilietus. Persikelti iš Sočio į Trabzoną mums kainuos 52 tūkst. Rusijos rublių.
Visa diena prabėgo prie uosto vartų, laukiant, kol prasidės laipinimas į keltą.

foto (292 of 714)

Pasikeisdami budėjome prie motociklų, tuo tarpu kiti galėjo papietauti, išsimaudyti ar pasižvalgyti po apylinkes. 18 valandą turėjęs prasidėti laipinimas į keltą vėlavo beveik 3 valandas. Dar pusantros valandos užtruko muitinės formalumai. Sudaryti įspūdį, kad pareigūnų darbas yra labai svarbus ir reikalingas, įprastas dalykas. Tad muitinėje laukėme jau atsipalaidavę.
Belaukiant, kol mus įleis į keltą, pro išlaipinimo vartus pasirodė du motociklininkai. Pabendravę su jais sužinojome, kad tai Izraelio piliečiai. Jų planuojamos kelionės trukmė – trys mėnesiai. Kelionės metu kolegos iš Izraelio planuoja įveikti 22 tūkst. kilometrų. Jų maršrutas driekiasi iš Izraelio per Kaukazą, Krymą, Kijevą, Maskvą, Murmanską, Norvegiją, Vokietiją ir toliau į pietus per Graikiją namų link.

foto (295 of 714)
Apsikeitę tolimesnei kelionei reikalinga informacija ir sulaukę savo eilės, pagaliau pasiekėme keltą. Keltas yra pusiau krovininis ir pagrindinė jo užduotis gabenti vaisius iš Trabzono į Sočį. Turkijos krantų link be mūsų dar keliauja du automobiliai ir apie 40 žmonių, kurių didesnė dalis – merginos. Prieš sėdant į keltą pareigūnai mus įspėjo, kad jei merginos rodo daug dėmesio taip yra ne todėl, kad mes labai šaunūs, o todėl, kad toks jų darbas.

foto (302 of 714)
Sulaukėme 12 valandos, prasidėjo nauja diena ir galėjome oficialiai pasveikinti Kuzavą su gimtadieniu. Kukliai paminėję šią progą susirangėme ankštose lovose ir smagiai siūbuojant laivui užmigome. O penkioliktos mūsų ekspedicijos dienos rytas mus pasitiko šalia Turkijos krantų

Prisišvartavę Trabzono uoste atsidūrėme Turkijos teritorijoje. Muitinės procedūros praėjo sklandžiai, neskaitant vieno bandymo pasipelnyti.
Muitinės darbuotojai besibaigiant dokumentų tvarkymui pareikalavo po 20 JAV dolerių už kiekvieną motociklą. Prisidengdami mistiniu tranzitiniu mokesčiu reikalavo 100 JAV dolerių. Mes „geranoriškai“ sutikome mokėti, bet pareikalavome dokumento, patvirtinančio mokėjimo faktą. Suma nuo 100 sumažėjo iki 50 JAV dolerių. Dar po kurio laiko teisinantis, kad nėra buhalterio, kuris galėtų išrašyti kokį nors dokumentą, buvome paleisti iš uosto.
Pravažiavome šiaurine Turkijos pakrante. Keliai idealūs. Stabtelėjome pakelės miestelyje vietiniame turguje. Nusipirkome ir vietoje suvalgėme arbūzą. Dar po valandėlės teko stoti rimčiau užkąsti. Visi buvome maloniai nustebinti paprastos vietinės kavinės paruošto maisto skoniu ir kokybe. Turkiją pralėkėme beveik nesižvalgydami, nes paviešėję Gruzijoje mes dar grįšime į šią šalį.
Turkijos–Gruzijos sienos kirtimui sugaišome apie pusę valandos. Ir didesnę šio laiko dalį stovėjome eilėje. Gruzijos muitininkai pasitiko mus su šypsenomis ir net nežvilgtelėjo į mūsų bagažą. Jau vakarėjant stabtelėjome Batumi miestelyje nusipirkti valgyti. Buvome pasveikinti, visi apkabinti ir išbučiuoti. Visi draugai ir broliai. Tiesa, eismas čia nedaug skiriasi nuo pasakojimo apie džigitus, važiuojančius degant raudonam šviesoforo signalui. Važiuoti išties pavojinga. Buvo nuspręsta nakvoti Ureki miestelio apylinkėse. Savo tikslą pasiekėme jau gerokai sutemus. Ši vieta buvo pasirinkta dėl čia esančių magnetinio smėlio paplūdimių. Šiose apylinkėse kompasai neveikia dėl stipraus magnetinio lauko. Tokie paplūdimiai pasaulyje yra tik du. Vienas jų Gruzijoje, kitas – Kuboje.
Beieškant, kur pasistatyti palapinę, privažiavome betoninę tvorą su vartais. Už vartų matosi pievelė ir kelios šviečiančios lempos. Nuspręsta paklausti, ar galima būtų pasistatyti palapines aptvertoje teritorijoje. Atsakymo paieškos į šį klausimą mus supažindino su gruzinais, kurie nakvynei mums suteikė teritorijoje esantį vieną iš dvidešimties namukų ir pavaišino namine vynuogių degtine.

foto (314 of 714)

Po poros taurelių išgirdome pasakojimą apie tai, kad svečiavosi prancūzų porelė, keliavusi dviračiais aplink pasaulį ir ketinusi sustoti vienai dienai. Išvažiavo jie po penkių parų, nors kaip teigia mūsų naujieji draugai, susikalbėti galėjo tik rankomis. Rytoj tikimės pasiekti Tbilisį.

Neiškentėm nenuvažiavę ir savo akimis nepamatę, kokie gruzinai blogi ir karingi. Iki Abchazijos sienos likus 500 metrų mus pasitiko postas su STOP ženklu. Toliau negalima –įtikinamai, bet visai nepiktai pasakė pareigūnas.
Bendraudami su vietos pareigūnais išsiaiškinome, kad šioje vietoje pasienio kirtimo posto nėra. Jei mes vis dėlto būtume bandę kirsti sieną važiuodami iš Rusijos, jie su mielu noru būtų mus praleidę, bet būtų kilę problemų išvykstant. Gruzija šios sienos nepripažįsta, o ties Rusijos ir Abchazijos siena mūsų niekas neužregistruotų kaip kirtusių sieną. Išvažiuojant iš šalies mūsų nebūtų duomenų bazėje, tad išeitų, kad sieną kirtome nelegaliai.
Pabendravę su pareigūnais patraukėme toliau. Pakeliui stabtelėjome Zugdidi pasipildyti degalų atsargų. Kadangi neradome degalinės, kurioje priimtų kreditines korteles, teko važiuoti į miestelio centrą išsikeisti eurų. Kai stabtelėjome prie banko, mus apsupo ne viena dešimtis žmonių. Tarp jų buvo fotografas, vaizdo operatorius, žurnalistų.

foto (340 of 714)

Šalia banko įsikūrusi laikraščio redakcija ir regioninės televizijos biuras. Pinigų keitimas, palydėtas interviu, fotosesijomis, truko beveik valandą. Atsisveikinę su gerbėjais pajudėjome toliau.
Kitas sustojimas – didžiausia Gruzijos hidroelektrinė, kurios užtvankos aukštis siekia 271 metrą. Tai išties įspūdingas hidrotechninis statinys. Šalia kalnų kelio link – nemažai įvairių gynybinių įtvirtinimų. Kelias saugomas. Prie šio strateginio objekto privažiuoti pavyko tik dėl to, kad esame lietuviai.
Toliau mūsų kelias driekiasi šalia sraunios Enguri upės. Pats kelias labai vingiuotas ir duobėtas. Taip pat labai daug griūčių. Tiltukai, pasitaikantys pakeliui, atrodo, bus nunešti artimiausio potvynio.

foto (354 of 714)

foto (357 of 714)

foto (364 of 714)

Iki mūsų šios dienos tikslo trūksta apie 70 kilometrų. Sukame iš pagrindinio kelio ir įsikuriame stovyklavietę. Toje pačioje vietoje prieš metus buvo Rusijos kareivių „blokpostas“. Tarp įtvirtinimų mėtosi tuščios šaudmenų dėžės, suvalgyti konservai, daugybė kitokių šiukšlių. Pavakarieniavę sugulėme miegoti. Tačiau netrukus į stovyklavietę įlėkė automobilis. Sunerimę iššokome iš palapinių, bet mus paskubėjo nuraminti: „Nesijaudinkit – policija.“ Pasirodo, policija jau senokai mūsų ieško. Sutemus ir mums nepasiekus savo tikslo buvo pradėtos mūsų paieškos. Kaip paaiškino pareigūnai, užsieniečiams jie siekia užtikrinti maksimalų saugumą. Įspėjo, kad naktį dar apsilankys kelis kartus pažiūrėti, ar viskas gerai, o atvažiavę ryte palydės mus iki tikslo.

Ryte mus pažadino sraunios Enguri upės triukšmas. Stovyklavietę buvome įsikūrę ant dešimties metrų skardžio. Kaip ir žadėjo ryte apsilankė pareigūnai išgirdę, kad dar kurį laiką ruošimės pažadėjo užsukti vėliau.
Susiruošę pajudame toliau palei upę. Kelias kokių Lietuvoje sunkiai rasi. Kaimo kelia, kurie driekiasi nuo vienos fermos iki kitos dažnai būna geresnės kokybės nei šis.

foto (362 of 714)

Vidutinis judėjimo greitis apie 30 km/h. Per pietus pasiekiam Mestia miestuką. Dar kartą nusistebim kokybiškais ir skaniais vietinės virtuvės patiekalais. Susidaro įspūdis, kad kuo toliau nuo turistų lankomų vietų tuo skanesnis ir natūralesnis maistas. Pietaujant vietinėje kavinukėje prisistato šio miestelio policijos pareigūnai perėme mus globon iš savo kolegų lydėjusių dalį mūsų šiandieninio kelio. Pasiteiravę į kurią pusę važiuosime toliau, pasišalina. Pietų metu mūsų planai keitėsi kelis kartus. Pabendravus, tai su vienais, tai su kitais vietinio miestelio gyventojais nusprendžiame vykti ne ten, kur nurodėme pareigūnams. Paprašome kavinukės darbuotojos, kad įspėtų policininkus, kad pasikeitė mūsų planai.

foto (367 of 714)

foto (370 of 714)

foto (372 of 714)
Tolesnis ekspedicijos maršrutas driekiasi per vieną iš perėjų į kitą kalnų masyvo pusę. Daugelis kalbintų žmonių teigė, kad perėja yra uždaryta dėl užpustytų kelių. Pasak jų sniego nuo metro iki trijų ir perėja atsidarys tik po mėnesio. Vilčių mums suteikė pora gyventojų teigę, kad galbūt įmanoma persikelti per perėją. Nusprendėm bent jau žvilgtelėti kokia situacija su sniegu ir riedame aukštyn į kalnus. Pakeliui pravažiuojame daug nuostabių senovinių Gruzijos kaimų su gynybiniais bokštais. Ushguri kaimas esantis šalia perėjos yra aukščiausiai esantis gyvenamas kaimas Gruzijoje. Patys Gruzinai teigia, kad ir pasaulyje. Jo aukštis apie 2500 metrų virš jūros lygio. Kaimelio gyventojai geriausiai žinantys situaciją perėjoje taip pat vienbalsiai tvirtina, kad perėjos mes nepereisim. Vienas jų įsižeidęs, kad mes juo netikim sakė, jei mes grįšim jis su mumis nekalbės.

foto (375 of 714)

Užsispyrę lietuviai sniegą turi pamatyti savo akimis.
Privažiavom ant kelio slūgsantį sniego lopą. Jis tęsiasi apie 100 metrų. Ilgai nesvarsčius pertempiame vieną motociklą per pusmetrinę pusnį į kitą pusę ir paleidžiame Kuzavą (Rimas) į žvalgybą. Neilgai trukus per raciją gauname informaciją, kad už posūkio vėl prasideda sniegas ir jis bando eiti per jį žiūrėti kiek jis tęsiasi. Laukti teko ilgokai. Naujienos nedžiuginančios sniegas tęsiasi apie du kilometrus. Saulė jau leidžiasi, bet mes bandome vieną motociklą pratemti į kitą sniegyno pusę. Tiksliau apibūdinus tą motociklo judėjimo būdą galima jį pavadinti nešimu. Šešiems žmonėms tai užtruko beveik pusantros valandos. Vienbalsiai nutarėm laukti ryto ir bandyti tokiu pačiu būdu perkelti ir likusias transporto priemones.

foto (377 of 714)

Apie antrą valandą nakties pažadino serija automato šūvių. Miegant Lietuvoje greičiausiai pagalvotum , kad prisisapnavo. Nakvynės vietoje nutolusioje per dešimt kilometrų nuo Rusijos sienos šūviai verčia sunerimti net jei šaudo policijos pareigūnai tokiu būdu signalizuojantys, kad dar kartą rado kvailus lietuvius velniai žino ko atsidanginusius į ši pasaulio kraštą.
Tai vienintelis būdas pranešti kolegoms informacija. Šioje vietoje neveikia, nei mobilus ryšys, nei racijos. Policijos pareigūnų neįspėjusi kavinės darbuotoja privertė juos ieškoti mūsų visomis kryptimis iki antros valandos nakties. Paieškoms užsitęsus pareigūnai nebuvo patenkinti mūsų pasirinkimu bandyti įveikti perėją. Įsakmiu tonu gavome nurodymą pakuotis daiktus ir vykti su jais į artimiausią policijos nuovadą. Paaiškinome, kad vienas motociklas jau pertemtas per sniegą ir jo gabenimas atgal užtruks apie tris valandas, be to naktį tai daryti pavojinga. Pareigūnai mus paliko nakvoti toje pačioje vietoje, o patys išvažiavo, kad nesušaltų. Naktį apsilankė dar kelis kartus. Auštant pažadino ir paklausė ar tikrai neliksime čia nakvoti dar vieną naktį. Gavę neigiamą atsakymą palinkėjo gero kelio ir išvyko.

Tikėtina, kad pareigūnai yra gavę griežtą įsakymą saugoti užsienio turistus, kaip savo akį. Paklausus ar čia pavojinga, kad jie taip rūpinasi paprastai atsako, kad ir taip ir ne. Toje perėjoje prieš metus buvo vienas rimtas incidentas.

Taip prasidėjo kol kas ilgiausia ir sunkiausia ekspedicijos diena. Trys kilometrai per dešimt valandų toks mūsų šios dienos greitis. Patekėjusi saulė atliko savo darbą ir motociklų gabenimas per sniegą tapo pragarišku darbu. Tempti per du šimtus kilogramų sveriantį motociklą klimpstantį pusę metro į sniegą tikrai ne lengviausia užduotis.

foto (381 of 714)

foto (384 of 714)

foto (385 of 714)

foto (386 of 714)

Kelias per sniegą tęsiasi du kilometrus. Visą motociklo krovinį pernešti reikia atskirai. Persikelti iš vienos milžiniškos pusnies pusės į kitą teko sukarti apie dvidešimt penkis kilometrus. Daug džiaugsmo pagaliau įveikus šią sunkią atkarpą. Deja džiaugsmas pirmalaikis, pavažiavus kelis šimtus metrų ir keliui padarius keletą vingių prieš mus išdygsta dar viena pusnis. Ne tokia ilga, bet su dideliu nuolydžiu.

foto (387 of 714)

Neviltis matant, kad tokiu sniego lopų ir nuošliaužų vien matomoje kelio atkarpoje ne viena ir ne dvi. Vėl nuimama visa manta kiekvienas motociklas pertempiamas atskirai. Kiekviena tokia kelio atkarpa įveikia ne po vieną kartą. Tą patį kelią reikia įveikti ne mažiau nei 8-9 kartus. Jaučiamas nuovargis. Ir be nuovargio sunkioje atkarpoje pasipila kritimai.

foto (388 of 714)

foto (389 of 714)

Sniegas minkštesnis nei akmenys tad nei technika, nei žmonės nenukentėjo. 

Pagaliau paskutinis sniego liežuvis įveiktas. Už jo matosi šviežiai į purvą įspaustos padangų žymės.

Bet ir čia kalnai nenori mūsų paleisti. Iš staiga atėjusio debesies prapliumpa lietus. Nuo kiekvieno kalniuko pasipila purvino vandens upeliukai plaunantys kelią po ratais. Kelias darosi slidus ir pavojingas. Vietomis kelio plotis siekia vos du metrus. Vienoje kelio pusėje uola, kitoje skardis. Kristi 5-20 metrų į kunkuliuojantį kalnų upelį neviliojanti perspektyva. Prieš pat motociklininkų koloną pragarma griūtis. Kelias neužverstas. Lengviau atsidustame. Po valandėlės lietus liaujasi taip pat staiga, kaip prasidėjo.

Artėjame prie nemažo kaimo. Pagaliau civilizacija… Su nerimu pravažiuojame pro kaimą, kuris akivaizdžiai matosi yra apleistas ir negyvenamas. Galvoje sukasi klausimas – kas galėjo nutikti, kad visi kaimo gyventojai jį paliko. Etninis valymas? Epidemija?..

foto (395 of 714)

Klausimas taip ir liks neatsakytas. 

Per dvidešimt valandų įveikus 88 kilometrų atsidūrėme Tsageri miestelyje, kurio prieigose mus pasitiko policijos pareigūnai saugosiantys mūsų ramybę šiame regione. Sutemus vietos palapinei nusprendėme neieškoti. Pasitenkinome pirmu policininkų nurodytu namu, kuriame galima būtų apsistoti.

foto (400 of 714)

foto (403 of 714)

Pusryčiai žmonėms ir plieniniams mūsų žirgams. Gruzijoje neveikia duomenų perdavimo paslauga, todėl negalime operatyviai išsiųsti informacijos, ką iki šiol sėkmingai darydavome naudodamiesi „Teledema“. Pildant atsargas degalinėje, vietos mokyklos direktorius internetą mums suveikė pačioje degalinėje.
Besinaudojant internetu, tarp degalinėje esančių žmonių kilo audringos diskusijos. Įspūdis toks, kad tuojau kils muštynės. Paklausiau darbuotojo, kodėl kilo ginčas. Taiki diskusija kilusi tarp degalinės savininko ir Kutaisi futbolo klubo savininko dėl žaidėjų, kurie turėtų žaisti šios dienos futbolo varžybose. Pietietiškas temperamentas liejasi per kraštus.

foto (405 of 714)
Tolesnis mūsų maršrutas driekiasi sostinės link. Kelias nėra blogas, bet vairavimo kultūra labai specifinė. Daugelis motociklo nepripažįsta kaip lygiavertės transporto priemonės. Kita dalis nepripažįsta visai jokių transporto priemonių. Kokiu būdu kartais pavyksta išvengti eismo įvykio, sunku suvokti. Pakeliui stabtelime Gorio mieste, apstatytame naujais namukų kvartalais, kuriuose įsikūrę pabėgėliai. Aplankome Stalino muziejų.

foto (416 of 714)

Muziejus sukelia daug juoko, bet visi sutinkame, kad jei Stalinas būtų lietuvis, dauguma jį taip pat aukštintų, nekreipdami dėmesio į prieštaringai vertinamus jo veiksmus.
Vakarėjant pasiekiame Tbilisį. Patekus į transporto spūstis užverda Kuzavo motociklo aušinimo skystis. Problema – neveikiantis ventiliatorius, kuris nukentėjo, kai įveikiant kalnų upelį nepavyko išvengti griuvimo. Sostinėje mus maloniai priima į svečius ir apnakvindina čia gyvenanti lietuvaitė Viktorija ir jos vyras Onikas. Jų namas stovi vos šimtas metrų nuo prezidentūros. Po skanios ir sočios vakarienės mes iki vėlyvos nakties vaikštinėjame Tbilisio senamiesčio gatvelėmis klausydami Onik istorinių pasakojimų apie šį gražų miestą.

foto (420 of 714)

foto (428 of 714)

Dvidešimt pirmos ekspedicijos „Aplink Juodąją“ dienos rytą Tbilisyje aplankėme vietinę lietuvių bendruomenę ir susipažinome su suvenyrų asortimentu.
Apie pietus toliau turėjusi pajudėti ekspedicija vėl užstrigo dėl motociklo gedimo. Įtarimų sukėlė pašalinis garsas, sklindantis iš BMW GS1200 galinio tilto. Išardžius paaiškėjo, kad atsilaisvino galinio tilto stebulė. Pasikonsultavus su „Krasta Auto“ specialistais gedimą laikinai pašalinome. Manoma, kad tai gali būti pirmojo gedimo tęsinys. Tikimės, kad motociklas atlaikys iki kelionės pabaigos, kuriai pasibaigus „Krasta Auto“ pažadėjo pakeisti visą mazgą. Siekiant maksimaliai sumažinti apkrovas pažeistam galiniam tiltui motociklas toliau tęsia kelionę be jokio krovinio vien tik su vairuotoju.
Iš Gruzijos sostinės išvykom apie 20 valandą ir Juodosios jūros pakrantę pasiekėm jau naktį. Sutemus motociklininkų koloną sustabdė policijos patrulis pasiteiravęs ar neturim jokių problemų pasižymėjęs mūsų pavardes palinkėjo gero kelio. Artėjant prie jūros policijos akivaizdžiai daugėja. Prieš dieną Zugdidi mieste įvykdytas teroristinis aktas. Susprogdinus geležinkelį šį kartą aukų pavyko išvengti. Mieste kurį pravažiavome prieš kelias dienas pasak vietinių kiekvieną dieną pagrobiamas žmogus siekiant gauti išpirka. Naktį saugiai praleidome svetingojo mūsų draugo Goča prižiūrimoje stovykloje šalia magnetinio pliažo.

foto (446 of 714)

Taip pat mus nustebino policijos pareigūnas, patruliuojantis su „Yamaha“ motociklu. Jei tikėti jo žodžiais, visoje Gruzijoje jų yra penki vienetai. Gruzijos ir Turkijos sienos kirtimas užėmė ne daugiau nei 20 minučių. Atsisveikinę su saulėtąją Gruzija ir įvažiavę į Turkiją iškart pasukome į kalnus.
Saulėta Turkija, tik kelionių organizatorių kataloguose. Mums ji visai nepasirodė saulėta. Kol kas visą buvimo laiką šioje šalyje pliaupia lietus. Kartais stiprus, kartais dulksna, bet saulės nematyti. Dėl šlapios dangos kelias labai slidus. Spidometro rodykle retai pakyla aukščiau 60km/val. atžymos. Slidinėja ir turkų vairuojami automobiliai. Važiuojant kalnų serpentinais pakanka vieno neatsargaus akceleratoriaus ar stabdžių spustelėjimo ir gali atsidurti ant žemės.

foto (462 of 714)
Paskanavę turkiškų patiekalų pradėjome dairytis vietos nakvynei. Peržvelgę kelis kalnų keliukus pasirinkome vieną, einantį palei upę. Pavažiavus tolėliau užtvėrę stovi du sunkvežimiai. Vietiniai kaimo gyventojai iš vieno į kitą perkrauna vaisius. Toliau kelio nėra, o ieškoti kitos nakvynės vietos nebėra jėgų. Netoliese esančios sodybos pievelėje ir įsikūrėme gavus šeimininkų leidimą. Apžiūrėjus busimą nakvynės vietą kilo idėja nusipirkti arbūzą vakarienei iš vietinių gyventojų, perkraunančių vaisius. Susikalbėti pavyko tik gestų pagalba, bet arbūzą gavome dovanų. Kukliomis mūsų turkų kalbos žiniomis nepavyko vietinių gyventojų įtikinti priimti nors vieną Turkijos lyrą. Suvalgius arbūzą buvo nuspręsta tapti vegetarais ir valgyti tik vaisius. Manau svajonės baigsis pamačius artimiausią kebabinę.

foto (467 of 714)

Kaip jau tapo įprasta pastarosiomis dienomis, rytas mus pasitinka šviečiant saulei, o po pietų prapliumpa lietus. Atsisveikinę su svetingaisiais turkais, kurie pusryčiams mums atnešė agurkų, patraukiame toliau savo keliais.
Pavažiavus apie pusvalandį teko stoti. Kelyje – griūtis.

foto (491 of 714)

Kelio darbuotojas pirštais parodė, kad teks laukti 10. Minučių ar valandų – neaišku. Tikimės, kad minučių, tad laukiame toliau. Po pusvalandžio signalas, leidžiantis judėti toliau, gautas.

foto (481 of 714)

Sėdame ant motociklų ir skaisčiai šviečiant saulei važiuojame vaizdingais kalnų tarpekliais palei sraunią kalnų upę. Vakar dienos liūtis sukėlė daug nuošliaužų ir griūčių. Vienoje vietoje pravažiuoti neįmanoma. Kelias uždarytas ir tikėtina, kad ilgam. Šią nuošliaužą reikia aplenkti piemenų keliukais arba daryti kelių šimtų kilometrų ratą. Važiuodami kalnų keteromis aptinkame didžiules bičių fermas. Gruzijoje matytų kalnų karvių čia beveik nematyti. Augmenija gana skurdi. 2000 metrų aukštyje pavasaris ką tik prasidėjo, todėl pievose gausybė žiedų.

foto (471 of 714)

Po pietų oras pradeda vėsti ir horizonte pasirodo tamsūs audros debesys. Mes sparčiai artėjame jų link ir po valandėlės gauname stiproko lietaus dozę. Jau vakar minėjau, kad Turkijos kalnų keliai lyjant tampa labai slidūs. Policijos suvestinėse nuskambėtų frazė: „Nepasirinkęs saugaus greičio nesuvaldė motociklo…“ Važiavome asfaltuotu dviračio takelio pločio keliuku. Vietomis ant dangos likę tik sakų, apsinešusių dulkėmis ir slidumu prilygstančių ledui. Slystelėjo galinis Ramūno motociklo ratas ir mes dviese čiuožiame šalia motociklo. Laimė, apsivilkę specialia apranga ir su šalmais, tad rimtų sužeidimų pavyko išvengti. Atsipirkome patempimais ir sumušimais. Pasak Ramūno, Turkijos asfaltas sunkiau prognozuojamas nei lietuviška bekelė.

foto (472 of 714)
Toliau važiuoti darosi pavojinga, todėl pradedame dairytis vietos nakvynei. Kaip tampa mums įprasta, ją randame vaizdingoje vietoje. Upės kilpoje esančiame slėnyje apsistojame slėnyje ar parkelyje. Šalia įstaiga, panaši į visų užmirštą kavinukę. Suvalgę turkų sugautus ir iškeptus upėtakius sugulame į šiltus guolius.

foto (476 of 714)

Dvidešimt ketvirta ekspedicijos diena prasidėjo įprastai. Atsikėlus ir papusryčiavus išardome palapines ir pajudame toliau.
Rytas nors ir ne saulėtas, bet nėra labai šaltas. Vėliau pasirodo saulutė ir oro temperatūra pakyla iki 29 laipsnių šilumos.

foto (484 of 714)

Ryte priimtą sprendimą nuvažiuoti ne mažiau nei 400 km. koreguoja siauri, statūs serpentinai ir vietomis akmenimis užverstas ir dar iki galo nenuvalytas kelias. Maršrutas driekiasi vaizdingais kanjonais, slėniais ir kalnų viršūnėse vingiuojančiais takeliais. Per dieną įveikto kelio peraukštėjimas virš dviejų kilometrų.

foto (475 of 714)
Vakarėjant pradėjus dairytis vietos nakvynei dangaus pakraštyje pasirodo nieko gero nežadantys juodi audros debesys. Jaučiamas fizinis ir psichologinis nuovargis, todėl dienai artėjant link pabaigos vis dažnesni nesutarimai įvairiausiais klausimais. Kyla vidinė įtampa, kuria kol kas pavyksta valdyti. Sutartinai išrinkta nakvynės vieta viename iš kalnų šlaitų esanti pieva. Tokių pievų šiandieną teko pravažiuoti ne vieną dešimtį. Daugelyje jų ganosi avių bandos prižiūrimos piemenų ir keturkojų draugų. Vyraujanti šunų veislė – Kaukazo aviganis. Gyvulius dažniausiai gano 12-14 metų vaikai. Vyresnio amžiaus žmonių prie bandos retai sutiksi.

foto (495 of 714)
Pasistačius palapines ir pavakarieniavus juodas debesis užslinko virš mūsų. Po truputi pradeda lašnoti lietus. Tenka skubiai lįsti į savo laikinus namus. Dangų plėšo žaibai, tačiau nuovargis ima viršų ir kartais tarp griaustinio dundėjimo pasigirsta ramus ir tolygus knarkimas.
Ryt ryte mūsų ekspedicija palieka vienas iš dalyvių. Atsiskyręs nuo grupės jis tiesiausiu keliu bandys vienas pasiekti Lietuvą.

Naktį praūžusios audros ryte kaip nebūta. Tekant saulei mus pažadino jau kelionei susiruošęs Rimas. Skubiai atsisveikinęs paliko mus ruoštis toliau, o pats trumpiausiu arba greičiausiu keliu patraukė atgal į Lietuvą. Sprendimas atsiskirti nuo grupės buvo priimtas gavus žinią apie sūnaus sveikatos būklę.
Buvo svarstomi keli grįžimo būdai tarp kurių ir skrydis iš Stambulo. Pasirinktas nors ir ne greičiausias, bet paprasčiausias būdas. Kelią nuo vidurio Turkijos iki namų Kuzavas tikisi įveikti per 4–6 dienas. Kiekvieną vakarą turėtume gauti informaciją apie jo nakvynės vietą. Ekspedicija liko be mechaniko. Belieka tikėtis, kad rimtų gedimų pavyks išvengti.

foto (487 of 714)
Dvidešimt penktą ekspedicijos dieną mūsų kelionė toliau tęsėsi 1500–2000 metrų aukštyje. Temperatūra net šviečiant saulei nepakilo aukščiau 12 laipsnių šilumos. Po pietų eilinį kartą gavome šalto lietaus dozę. Kalnai po truputį žemesni, bet augmenija skurdėja.
Artėjant prie Kayseri miestelio mus pasitinka vietinis motomanas – Sami. Miestelis – tai sąlyginis apibūdinimas, nes Kayseri gyvena beveik vienas milijonas gyventojų. Miestas labai naujas ir greitai besiplečiantis. Gatvėse tvarkinga ir švaru. Jei nežinotum, kad tai Turkija, galima būtų pagalvoti, kad tai europietiškas miestas su rytietiškais motyvais. Musulmoniškame mieste dvi krikščionių bažnyčios.
Su Sami susitikome ne atsitiktinai. Dar prieš kelionę su naujuoju mūsų draugu teko bendrauti internetu. Iš jo gavome daugybę patarimų apie maršruto planavimą Turkijoje ir lankytinas vietas. Sami mielai priėmė į savo namus. Šiandieną nukėlė visus darbinius susitikimus ir išsiuntė žmoną su trimis vaikais pas gimines. Kaip pats teigia, kad būtų vietos mums nakvoti.

foto (494 of 714)
Išsimaudę ir išsiskalbę drabužius išvažiavome pasivažinėti po miestą ir įvertinti vietinės virtuvės. Grįžtant namo stabtelėjome nusipirkti arbūzų. Sužavėjo pats pirkimo procesas. Kol mes svarstėme kelis arbūzus pirkti, pardavėjas suraikė ir sumaitino mums du didelius ir sultingus arbūzus bei vieną melioną.

foto (528 of 714)

Nors ir prisipirkome skanių vaisių dėl vietos stokos mūsų skrandžiuose juos teks suvartoti rytoj.
Gauta žinia, kad šiandien per 16 valandų Rimui pavyko įveikti 1300 kilometrų. 22 val. 30 min. jis jau buvo už Stambulo ir ieškojo vietos nakvynei.

foto (526 of 714)

Pirma diena po ilgokos pertraukos, kai beveik nuo pat ryto mus lepina saulė. Pabudę gavome labai skanius pusryčius. Mūsų draugas paruošė tikrą puotą išlydėtuvėms.
Su daržovėmis keptas kiaušinis, šviežiai kepta duona, naminis sviestas, naminis medus, žmonos virta braškių uogienė, skaniausios Turkijoje alyvuogės ir kitokios gėrybės. Išsimiegoję, švarūs ir geros nuotaikos atsisveikinę su Sami Palta patraukėme toliau link Ankaros. Pakeliui nepaliaudami grožėtis Kapadokija.

foto (547 of 714)

foto (550 of 714)

foto (552 of 714)

Nuostabūs vaizdai susiformavo prieš milijoną metų. Kai šiame regione buvo aktyvūs vulkanai, tekanti lava užliejo didelį plotą, taip suformavo plynaukštę. Ši plynaukštė yra sudaryta iš klintinio tufo, retai sutinkamo bazalto. Visa tai ir yra Kapadokijos susiformavimo pagrindas. Vykstant erozijai formavosi kitoks vaizdas. Klintinis tufas byrėjo, bazaltas dūlėjo – taip susiformavo įdomios stulpinės ar piramidės formos uolos, kurios turi lyg ir tamsią kepurėlę, vėjas jas „nušlifavo“, suapvalino. Šis erozijos procesas vyksta ir dabar.

foto (564 of 714)

foto (566 of 714)

Pasigrožėjus „kosminiais“ Kapadokijos vaizdais priartėjome prie Turkijos sostinės – Ankaros. Toliau mūsų kelias driekiasi urbanizuotomis vietovėmis todėl atkarpą iki Juodosios jūros pravažiavome magistrale ir per dvidešimt šeštą dieną įveikėme virš 700 kilometrų. Stovyklavietę įsikūrėme per 10 metrų nuo jūros kranto.

Naujausiomis žiniomis iš Rimo iki nakvynės vietos pirmąją diena pavyko nuvažiuoti 1400 kilometrų. Šiandien pavyko įveikti dar 700 kilometrų.

Važiuojant pakrante Stambulo link vaizdai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos: nelabai tvarkingi kaimeliai, žmonės gyvena gana vargingai. Pagrindinė auginama kultūra – riešutmedžiai.
Artėjant prie Stambulo vaizdai keičiasi. Daugėja komercinių pastatų ir gamyklų. Prasideda nesibaigiančios transporto spūstys.

foto (601 of 714)

Gerai pakrautas motociklas sudaro apie dvi trečiąsias automobilio pločio, todėl retai kada gali judėti tarp automobilių. Vietos motociklininkai ir mopedų vairuotojai tarp mašinų nardo kaip žuvys.

Jei nėra spūsties, transporto priemonių judėjimo greitis gerokai viršija leistiną. Vairuotojai važiuoja labai pavojingai. Su žodeliais „oi, ai, važiuok, greičiau“, kur lendi“ ir visais keiksmažodžiais naudojamas garsinis signalas. 

Stambule gyvena apie 18 milijonų žmonių. Tai dvigubai daugiau nei Ankaroje. Šešios Lietuvos tilptų į 100 kilometrų besitęsiantį miestą.

foto (591 of 714)

Šį kartą įsikūrėme nakvynės namuose pačiame Stambulo centre, nes ketiname bent vieną dieną praleisti šiame gražiame mieste. Aplankyti turkiškas pirtis, turgų ir kitas žymiausias prekybos miesto vietas.

Bevaikščiojant senamiesčio gatvelėmis ir ieškant, kur užkąsti mus užkalbino vienos kavinės darbuotojas. Kalbantis paaiškėjo, kad jis vedęs lietuvaitę. Prie mūsų pokalbio prisidėjo ir jo žmona Laura. Vakarienės vieta pasirinkta. Pavalgėme labai skaniai, o Laurai pasakojant apie Stambulą ir Turkiją laikas neprailgo.
Tai nuostabaus grožio miestas, kuriame persipina europietiška ir azijietiška dvasia. Per pusantros dienos neįmanoma apžiūrėti net mažos jo dalies. Tai viena iš tų vietų, į kurias pažadėjome grįžti dar kartą. Paplaukiojom Bosforo sąsiauriu, aplankėm kelias mečetes, didįjį ir prieskonių turgus.

foto (607 of 714)

foto (617 of 714)

foto (620 of 714)

foto (623 of 714)

foto (643 of 714)

foto (655 of 714)

foto (662 of 714)
Vakarėjant atsisveikinę su Laura ir jos vyru patraukėme Bulgarijos link. Nuo miesto centro net su motociklu per kamščius važiavome dvi valandas. Pasienio kirtimas neprailgo ir nors buvo po vidurnakčio Bulgarijos pasieniečiai sugebėjo mus pralinksminti. Kertant sieną teko sustoti šešiose vietose ir pirmojoje mums davę USB raktą, kurį turėjome nešti vis į kitą vietą, kol galų gale visos procedūros buvo baigtos ir mes galėjome vykti toliau. Nakvynės vietą radome jau paryčiui netoli Burgaso miesto. Palapines tamsoje pasistatėme visai šalia jūros, kaip paaiškėjo ryte kažkokiame vietiniame parkelyje.
Paskutinėmis žiniomis Rimas sėkmingai parvyko į Lietuvą. 3725 kilometrus nuo Turkijos vidurio iki Vilniaus jam pavyko įveikti per tris dienas.

Dvidešimt aštuntą ekspedicijos aplink Juodąją jūrą dieną po ilgo naktinio važiavimo iš Stambulo iki Bulgarijos leidom sau pasilepinti šiltos saulės spinduliais.
Neskubėdami pasiekiame Varną ir dar kartą lendame į vandenį atsivėsinti nuo nepakeliamo karščio.

foto (666 of 714)

foto (668 of 714)

Atsigaivinti neįmanoma net greitai važiuojant motociklu. Kitai nakvynei stojame šiek tiek už Varnos ir dvidešimt devintą dieną įvažiuojame į Ruunija.

foto (689 of 714)

foto (687 of 714)

foto (709 of 714)
Paskutinį kartą išsimaudę šiltame Juodosios jūros vandenyje patraukiame nuo jūros Rumunijos sostinės Bukarešto link. Tik įvažiavę į miestą atkreipiame dėmesį į motociklininkų gausą. Viduryje miesto atsilaisvino Dainiaus bagažo tvirtinimo diržai. Vienas maišas prisilietė prie išmetimo vamzdžio ir pradegė. Teko stoti šalikelėje pasitvarkyti mantos. Vienas iš praeivių iškart pasiūlė pagalbą ir prasitarė taip pat turintis motociklą. Padėkoję už pasiūlymą ir prisirišę maišus patraukėme toliau.
Didesnę kelio dalį važiuodami pakankamai gerais keliais siekėme išvengti rimtesnių gedimų. Iš ekspedicijos pasitraukus grupės mechanikui Rimui motomanai tapo atsargesni.

foto (710 of 714)

„Išvažiavome su lietumi ir grįžome su juo“, – prie Sporto rūmų nuo motociklo nulipdamas šypsojosi vienas ekspedicijos vedlių Eduardas Bareika. Pradėję kelionę prieš mėnesį lietuviai aplankė Rusiją, Gruziją pravažiavo Turkiją ir kitas šalis bei didžiuliu lanku apsukę Juodąją jūrą grįžom namo. „Galva karšta nuo įspūdžių, tačiau labiausiai džiugina tai, kad visose šalyse Lietuvos vardas yra žinomas, o tokio žmonių svetingumo net nesitikėjome“, – kalbėjo E.Bareika.
Ryžtą palaikė žmonių šiluma
Ilga kelionė išsekino – būta ir tarpusavio ginčų, netikėtų motociklų gedimų. „Važiavome Rusijos pakraščiu, jau buvo tamsu, ir sugedo mano motociklas. Mus aplenkė ir sustabdė vaikinas, paklausė, kas nutiko ir pasisiūlė padėti. Pagalvokite – naktis, mūsų saujelė, Rusijos gilumoj, sekame nepažįstamą žmogų“, – dabar jau šypsodamasis įtemptas akimirkas prisiminė E.Bareika.
Tai pirma tokia ilga mūsų kelionė, bet tikriausiai ne paskutinė, – E.Bareika

Kelionės video galite rasti http://operatorius.lt/istorija-aplink-juodaja-2009/

foto (714 of 714)

fotografijos: Eduaro Bareikos (emotions.lt)

Jei jums šis straipsnis buvo naudingas ir norite paremti šį projektą, galite tai padaryti paspaudę žemiau esančią nuorodą:
btn_donateCC_LG

Tema: 2009: Aplink Juodąją , Istorija , Motociklai , Operatoriaus kelionės , Straipsniai, publikacijos

Prabėgus beveik keturiems metams nuo ekspedicijos “aplink juodąją 2009” pabandysiu perbėgti per prisiminimus apie šią kelionę ir dalimis pateiksiu video, kuri daugelis jau matė per Lietuvos ryto televizijoje rodyta laidą “Teritorija”. Atskiras ačiū šios laidos rengėjoms Linai Balinskaitei ir Jūratei Paškevičienei. visas laidas vienoje vietoje galejote pamatyti ir dvd diske, kurį platino motomanai.lt . Sklando gandai, kad visas tiražas buvo išpirkatas per vieną dieną . Didesnioji dalis teksto paimto iš jau publikuoto mano dienoraščio, kuris buvo kiekvieną dieną pateikiamas 15min.lt ir enduroclub.lt internetiniuose portaluose. kelionė “prasidėjo” prieš beveik puse metų, kai bendrakeliaiviai pradėjo ruoštis ir šlifuoti kelionės idėja ir detales. aš apie kelionę sužinojau prieš šiek tiek daugiau nei mėnesį. Po pasiūlymo svarsciau gal 15 minučių ir …
daugiau informacijos ir nuotraukų apie kelionę galite rati: http://keliones.operatorius.lt/aplink-juodaja-2009/ ‎
1dalis

2dalis

3dalis

4dalis

5dalis

6dalis

7dalis

8dalis

9dalis

10dalis

Tema: 2009: Aplink Juodąją , Istorija , Motociklai , Operatoriaus kelionės , Straipsniai, publikacijos , aut. Aidas Bubinas