Paskelbta temoje: 2013: Lisabona – Vladivostokas

01

Kaip visada viskas prasidėjo nuo skambių antraščių: “Lietuvis Aidas Bubinas leidžiasi į kelionę, kurią drąsiai galima vadinti kelių savaičių avantiūra”, “Tik antrus metus motociklą vairuojantis vilnietis pasiryžo vienas nuvažiuoti nuo Lisabonos iki Vladivostoko ir savo vardą įsirašyti į rekordų knygą.” Nei ten avantiūra nei ką bet truputis priešistorės, nuo ko ištikrųjų viskas prasidėjo. lis_vlad_big 13Važinėti motociklu buvo mano jaunystės svajonė. Tam įtakos, galbūt, turėjo tai, kad jaunystėje daug laiko praleidau ant dviračio, su draugais taip laiką leisdavome nuo ryto iki vakaro. Tad dviratės transporto priemonės man nėra svetimos. Anksčiau įgyvendinti šią svajonę neleido finansai, vėliau, kai galimybių jau turėjau, buvau pasinėręs į kitas veiklas. Lūžis įvyko 2009m, kai dalyvavau mėnesio trukmės žygyje motociklais aplink Juodąją jūrą. Tąsyk filmavau kelionę ir šis renginys vėl sugrąžino mano mintis prie motociklų. Per 30 dienų įveikėme beveik 10 000 km. Mane motociklu vežė kaip keleivį ir tiek laiko išsėdėti ant galinės sėdynės buvo savotiškas iššūkis. Tiems, kas mane vežė, irgi nebuvo lengva – maršrutas driekėsi ne tik asfaltu, važiavome ir per smėlynus, žvyrkelius. Į klausimus – kodėl būtent šis maršrutas, kodėl motociklu ir dar daug kitų kodėl, atsakysiu paprastai. Šis maršrutas yra “pigiausias” finansine prasme, paprasčiausias jo organizavimas ir vykdymas. Todėl, kad tai yra Europa, todėl kad tai yra Rusija, kur panašus mentalitetas, daugiau ar mažiau, bet suprantami visi čia vykstantys procesai. Tam, kad susikalbėti su 99% tau reikalingų žmonių pakanka mokėti dvi kalbas. Taip pat todėl, kad galvojant ateityje daryti panašius projektus, reikėtų pradėti ne nuo sunkiausio. Kodėl motociklas? lis_vlad_big 14 Pagrindinė priežastis šio ir  būsimų važiavimų ta, kad  mano įkvėpėjas ir didžiausias visoks koks važiuotojas automobiliu Lietuvoje yra keliautojas ir vyriausiasis žurnalo AutoBild Lietuva redaktorius Vitoldas Milius. Tad jį perspjauti būtų nelengva, o ir tikslo tokio nėra, nes man važiuoti labiau patinka motociklu. Motociklu važiuojančio panšaus klouno kol kas nebuvo, tad jo vietą pabandysiu užimti aš. Manau daugeliui kilo klausimų ir abejonių, kaip toks žalias žąsinėlis net pagalvoti drįso apie tokią kelionę. Važinėja antrus metus ir jau lekia už jūrų marių … ar nebus bandymas iššokti aukščiau bambos? Na, tie kas pažįsta mane artimiau, tikėtina, tokių klausimų neuždavinėjo ir aklai tikėjo projekto sėkme, net labiau nei aš ☺ (aut. Dainius Pilypas). Mano pamąstymas šiuo klausimu buvo paprastas, kaip trys kapeikos. Ir šilto, ir šalto matę enduristai gal pasišaipys, bet ruošiausi važiuoti ne į Dakarą, o į Vladivostoką. lis_vlad_big 15 Kelionė vyks keliu. Blogesnis jis ar geresnis, čia jau kaip pasiseks, tačiau tai tas pats pagrindas, ant kurio mokiausi vairuoti ir pravažiavau pirmuosius kilometrus. Kitaip sakant “važiuoti juk reikės tiesiai” ☺, tad lėtai, po truputį, kaip nors pasieksim tą Vladivostoką. Atlanto ir Ramųjį vandenynus jungiančiu keliu Lisabona-Vladivostokas –Vitoldas Milius 2010 m pralėkė per 11 parų ir beveik 16 valandų. Visi, kas motociklu nors kartą važiavo toliau nei nuo Vilniaus iki Trakų, turbūt sutiks su manimi, kad maratoninėse distancijose motociklininkui lenktyniauti su automobilistu tas pats, kas bėgant baseino dugnu bandyti aplenkti plaukiančią Rūtą Meilutytę. DCIM101GOPRO Ne motociklistams trumpai paaiškinsiu. Automobilyje tu esi apsaugotas nuo aplinkos poveikio, tu gali sėdėti pakankamai atsipalaidavęs, vairuoti viena ranka, vairuoti kita ranka ar vairuoti kojomis ir tuo metu valgyti sumuštinį. Važiuojant motociklu tu turi būti dvigubai dėmesingesnis ir susikaupęs, dešine ranka tu privalai visada laikyti vairą, nes tau reikia “sukti rankeną” (nebent yra greičio palaikymo sistema). Visas tavo kūnas dirba kur kas labiau, nei važiuojant automobiliu, kas nulemia greitesnį nuovargį. Taip, dažnu atveju motociklas eismo sraute juda greičiau, bet dauguma motociklų, pasiliekant rezervą, su degalų baku gali nuvažiuoti 200-300 kilometrų, kai tuo tarpu retas automobilių negali 600-900km. Tai yra tris kartus daugiau. Visa tai išreiškus kitais skaičiais gauname, kad motociklo važiavimo greitis turi būti 5km/h didesnis vien dėl atsiradusių papildomų kuro pylimų. Jei dar pridėti valgį, drabužių keitimą keičiantis oro salygoms, susidaro beveik 15 km/h. Su standartiniu automobiliu per parą paprastai galiu pravažiuoti apie 2200-2500 kilometrų. Parodykit motociklininką pravažiavusį tiek pat – aš jam noriu paspausti ranką. Nesakysiu, kad to padaryti neįmanoma, bet tokių žmonių yra vienetai. Trumpai gavosi ne taip jau ir trumpai, bet tai preliudija į planuojamą mano kelionės laiką – per dvidešimt dienų. lis_vlad_big 8Žinoma, jau startuodamas žinojau ir tikėjausi, kad tas laikas bus kur kas mažesnis, bet niekada negali žinoti tokioje ilgoje kelionėje tykančių nuotykių ir netikėtumų. Dabar, kai jau žinote, kas kur ir kaip, sukonkretinsim pačios idėjos gimimą. Idėja pradėjo vystytis 2013 metų vasario mėnesį, kai pats su savimi pasitaręs sutikau, kad šiemet vasarą išvažiuoti kur nors su kuo nors bus labai sudėtinga. Pirmiausia nelabai daug važiuotojų kol kas pažįstu…nelabai kas siūlys man važiuoti, o iš potencialių enduristų – tai laikas netinka, tai finansai neleidžia, tai noro nėra. Tad važiavimo klausimu paprasčiausia susitarti pačiam su savimi. Net dėl važiavimo krypties nereikėjo ilgai ginčytis. Gal kiek kliuvo tai, kad reikia važiuoti laikui, o ne mėgautis nuotykiais, bet čia reikėjo sutikti su savimi ir atiduoti duoklę rėmėjams. Be jų šios kelionės paprasčiausiai nebūtų. lis_vlad_big 9Keista, tačiau eilinių atostogų remti niekas nenori. Susikristalizavus idėjai, pradėjau ja gyventi kiekvieną dieną. Atsiradus minutėlei laisvesnio laiko užsiimdavau maršruto studijavimu. Atsisukus atgal, galiu pasakyti, kad namų darbus padariau 5+. Toliau sekė sunkiausia kelionės dalis – rėmėjų paieškos. Labiausiai noriu padėkoti Honda ir Nippon Auto, kurie parėmė mano idėją ir ją palaikė skirdami Honda Crosstourer motociklą šiai kelionei. Didžiulis ačiū EVS group, kredito unijai “Vilniaus kreditas” ir “Vytautui” (Birštono mineraliniai vandenys) –  be jų finansinės pagalbos projektas, matyt kad, net nebūtų startavęs. Taip pat ne mažesnis Ačiū  Continental, Sonax, Garmin, Altas informacinės technologijos, Travel sim, Kriega, Bike Shop, Expedition.lt, Delfi auto ir radijo stočiai “Kelyje”, kurie trokštamą rezultatą dar labiau priartino, taip pat visiems, kas stovi už šių visiems gerai žinomų lietuviškų ir užsienietiškų įmonių pavadinimų. lis_vlad_big 19Visų vienaip ar kitaip prisidėjusių prie šio projekto net neišvardinsiu, todėl noriu pereiti prie tolimesnio pasakojimo apie kelionę. Nuo Vilniaus iki Portugalijos sostinės motociklas nukeliavo per 4 dienas ir stovėjo savaitę iki atvykstant man. Atskridus vakare į Lisaboną, visa kita diena buvo skirta motociklo pasiėmimui iš DSV terminalo, jo išpakavimui, apipavidalinimui ir fotosesijai Cabo da Roca. lis_vlad_big 22Ir štai – išaušo ilgai laukta 2013 rugpjūčio 1 diena. Nuo viešbučio iki vakariausio Eurazijos taško viso labo apie 40 kilometrų. Kadangi vakare kankino didžiulis karštis, nusprendžiau rengtis vasarine apranga. Štai čia aš ir praskaičiavau. Ryte buvo vos 19 laipsnių šilumos, tad važiuoti neatrodė labai smagu ir karšta. Prie paminklinio akmens su kryžiumi neradau nė vieno žmogaus, o ir ką jiems čia veikti tokiu šaltu ir ankstyvu metu. Dar kelios nuotraukos prieš startą. lis_vlad_big 17Išsiunčiau jas Tadui Markevičiui DELFIauto ir 7 valandą vietos (9 Lietuvos) laiku pajudėjau tuščiais ir vingiuotais keliukais atgal link Lisabonos, o nuo jos – į šiaurės rytus link Ispanijos miesto Valladolido ir toliau link Bordeux. Per pirmą dieną pavyko nuvažiuoti 1400 km. Išankstinis planas pagerintas 100 km, nes planavau nuo Lisabonos nuvažiuoti iki Bordeux. lis_vlad_big 29Jei ne 40 laipsnių karštis, galima buvo ir daugiau nulėkti, bet kuo greičiau važiuoji – tuo karščiau. Pirmą kelionės naktį miegojau kokias 6-7 valandas, pabudau net anksčiau nei suskambo žadintuvas, ryte jaučiausi gerai pailsėjęs. Penktadienį po 15 val. jau buvau Vokietijoje, tačiau čia pasitiko milžiniškos spūstys. Penktadienio popietė, vasara, visi važiuoja ilsėtis, tad nieko keisto. Mintis, kad šiandien karštis jau nebe taip vargins, nes ryte buvo apie 15 laipsnių šilumos, greitai išsklaidė 42 laipsnių šilumėlė ir 150 km kamštukas, judantis 50km/h, 15km judantis 20 km/h ir dienos pabaigai – avarija kelio remonto atkarpoje, ko pasekoje 20 km stovėsena, pro kurią motociklu šiaip ne taip pavyko prasibrauti per dvi valandas. Per antrą dieną, įveikus beveik 1400 km, pavyko pasiekti Leipcigą, kur manęs laukė vokiškas šnicelis, bokalas alaus ir Vitoldas Milius, vykstantis darbo reikalais į Romą. Po gero šnicelio ir 6 valandų kokybiško miego, pajudėjau link Berlyno. Dienai įpusėjus, temperatūra pakilo iki 32, bet artėjant link Lietuvos, nukrito iki 26. Važiuoti tokiu oru vienas malonumas, kaip ir Lenkijos magistralėmis. Gal kiek kliūna, kad mokėti už jas reikia tiek pat, kiek važiuojant automobiliu, bet kaip ten bebūtų, vidutinis greitis ne ką mažesnis nei Vokietijoje. Europa dėkinga greičio mėgėjams, tačiau norint važiuoti ne taip nuobodžiai, rekėtų rinktis vietinės reikšmės kelius. lis_vlad_big 35Per dieną iveikus 1200km, pasiekiau Vilnių. Prieš įvažiuojant į Vilnių radau du stovinčius olandus motociklininkus, tad stabtelėjau paklausti, ar nereikia kokios pagalbos. Jiems jos nereikėjo, nes tiesiog sustojo panagrinėti tolimesnį maršrutą, bet kas galėjo pagalvoti, kad po dešimties minučių jos prireiks man. Prie pat namų stabtelėjau degalinėje prisipilti kuro, kad ryte nereikėtų ir olialia…motociklas apsipylė aušinimo skysčiu ir garais. Panašu, kad kelionė baigėsi pačioje netikėčiausioje vietoje ir pačiu netikėčiausiu būdu Prieš man išsiruošiant į kelionę šiuo motociklu jis buvo naudojamas Estijoje, kaip demonstracinis. Vieno bandymo metu vienas iš klientų jo nesuvaldė ir pračiuožęs keliu atsitrenkė į bordiūrą, ko pasekoje buvo aplamdytos dekoratyvinės plastmasės. Na, visas dekoracijas pakeitė, o tai, kad incidento metu šiek tiek kliuvo ir aušinimo radiatoriui, kuris pasislinko kelis milimetrus iš vietos, niekas net ir nepastebėjo. Tačiau pasislinkus radiatoriui, į jį pradėjo remtis ventiliatorius, kuris per tam tikrą laiką ir pratrynė jį. Per daug neišsiplečiant, per keturias valandas pavyko pakeisti prakiurusį radiatorių į kitą, beveik naują, nuimtą nuo analogiško motociklo Nippon auto Lietuva naudojamo, kaip demonstracinį. Noriu padėkoti žmonėms, kurie pagelbėjo šioje situacijoje tai: Gintaras Stokė, Ignas Daublys ir Andrius Grižas. Gedimas nebuvo sudėtingas ir būtų pašalintas turimais  įrankiais su mano žinių bagažu bet kurioje kelionės vietoje. Tiesiog, namie tai pavyko kur kas paprasčiau ir greičiau.  Kadangi miegoti atsiguliau tik pirmą valandą, tai leidau sau šiek tiek pamiegoti ilgėliau, nei saulė patekėjo. Artimiausias ketvirtos dienos tikslas Latvijos – Rusijos siena. lis_vlad_big 36Oras geras, nuotaika, išsimiegojus ir pailsėjus, taip pat. Neramu buvo dėl sienos  kirtimo. Viskas legalu ir tvarkinga, bet ankstesnė patirtis sako, kad tikėtis galima visko. Eilės nebuvo, tad į pačią muitinės teritoriją patekti pavyko labai greitai, bet čia sėkmė ir baigėsi. Prieš mane stovėjo viso labo keturi automobiliai, bet pietūs ar pamainos keitimasis, ar dar kokios nors  „standartinės“ problemos neleido Rusijos pasieniečiams ir muitininkams pradėti savo darbo beveik pusantros valandos. Po sočių pietų išėjusi teta įsakmiu mostu pakvietė mane važiuoti be eilės,  tad „traukiniui“ pajudėjus, visa procedūra užtruko apie pusvalandį ir praėjo labai sklandžiai. Kelias nuo sienos iki  Maskvos, kuriuo fūristai gąsdina savo vaikus, jei jie jų neklauso, nebuvo panašus į košmarą. lis_vlad_big 43Dalimis danga visai nauja, dalimis ne itin nauja, bet pakankamai gera ir, turbūt,  labiausiai trukdė kelio remonto darbai, bet motociklu jie įveikiami kur kas paprasčiau nei automobiliu. Eilėje prie šviesoforo nestovėjau. Tiesiog pravažiuodavau į priekį ir atsistodavau kolonos priešakyje, o užsidegus žaliam šviesoforo signalui, niekam netrukdydamas nurūkdavau toliau. Keliu  pro  Rezeknę (Latvija) – štai kuo reikia gąsdinti vaikus. Jau sutemus artėjau prie Maskvos. Automobilių srautas didžiulis. Ir nenuostabu. Sekmadienio vakaras, visi grįžta iš kaimų ir sodybų namo. Dviejų juostų kelyje automobiliai juda keturiomis juostomis su viena juosta „žalioje“ vejoje, skirta automobiliams, kurių pavadinime yra raidė X arba kaina viršija 50000 EUR. Griežtai laikiausi užsibrėžto tos dienos tikslo – nakvoti jau už Maskvos. Puikiai supratau, kad apsistojęs prieš Maskvą, rizikuoju pirmadienio ryte strigti dar didesniuose kamščiuose. Per pačią Maskvą pravažiavau MKAD (Maskovkaja kolcevaja avtomobilnaja doroga – Maskvos žiedas). 23 valandą eismas vis dar labai intensyvus. Visomis keturiomis juostomis  srautas juda apie 110 km/h. Labai nustebino tai, kad didesnė dalis eismo dalyvių važiuoja labai prognozuojamai su visais posūkių signalais. Išvažiuojant iš Maskvos, pirmą kartą nuo kelionės pradžios mane pagavo lietus. Naktį lyjant lietui važiuoti sunkoka. Ypač trūksta papildomų žibintų. Nuo kelionės pradžios jau nuvažiavau trečdalį distancijos – 5283 km. Apsistojau  ir nakvojau viešbutyje už miesto. Nors ryte rodėsi, kad šviečiasi saulė, tai buvo apgaulingas vaizdas – praktiškai visą dieną lijo, tad važiavimo tai tikrai nepalengvino.  lis_vlad_big 48 Pakeliui daug kelio remonto darbų,  daugybė sunkvežimių judančių abiejomis kryptimis,  eismo sąlygos Rusijoje tokios, kad jeigu kas nors skundžiasi sunkiasvorio transporto judėjimu tarp Suvalkų ir Augustavo Lenkijoje, tegul atvažiuoja ir pamato, kas darosi čia. Nuomonė tikrai pasikeis.  Galima būtų džiūgauti, kad štai ir į Rusiją atėjo civilizacija ir netrukus keliai bus, kaip Europoje. Deja, net ir suremontuotų ruožų danga nėra lygi ir yra provėžuota. Turbūt kelininkai praleido geometrijos pamokas mokykloje būtent tuo metu, kai mokėsi apie tieses. Gerų atkarpų mažuma ir Europinių kelių teks palaukti. Prasta kelių būklė, vilkikų vairuotojų darbo rėžimo nebūvimas puikiai atspindimas šalia kelio sustatytais kryželiais ir paminkliniais akmenimis. Yra atkarpų kuriose viename kilometre yra po tris paminklus žuvusiems kelyje. Nori ar nenori nejučia greitis sumažėja.  Nakvynę planavau Ufoje pas pažįstamą Aleksandrą, todėl teko važiuoti ir sutemus. Rusijoje reta kelio atkarpa yra pažymėta stulpeliais su atšvaitais, nurodančiais kelio kraštą. Be stulpelių ir be kelio linijų važiuoti nežinomu ir ne pačiu geriausiu keliu, tamsiu paros metu, lyjant lietui, tikrai nėra paprasta. Vis dėlto dienos rezultatas pakankamai geras – nuvažiavau apie 1200 km ir bendra įveikta distancija sudaro jau 6600 km. Ufoje manęs jau laukė Aleksandras su žmona, kurie paruošė ir vakarienę, ir minkštus patalus. Mažumėlę pabendravus su nuostabia ir linksma šeima, kritau į lovą. Miegojau apie 5 valandas, bet rodos, kad  su poilsio trūkumu jau apsipratau. Šiek tiek sumaišties darė besikeičiančios laiko juostos. Organizmas tikrai nespėjo persiorientuoti į kasdien besikeičiantį miegojimo grafiką. lis_vlad_big 47Kalbant apie maistą kelionėje, sveikos gyvensenos šalininkai mane galėtų prakeikti. Nuo kelionės pradžios  mano pagrindinis pietų racionas buvo tai, ką galima gauti pakelės degalinėse – dešrainiai, mėsainiai ir visi kiti „šlykštukai“. Maistinė vertė jų nekokia, tačiau tai užkemša skrandį. Kur kas svarbiau kelionėje vanduo. O vandens atsargomis buvau apsirūpinęs visada, naudojau 3 litrų Kriega gertuvę, kurios užtekdavo visai dienai. kriega-hydro3Karštesniu oru, kai vandens vartodavau daugiau, atsargas tekdavo pasipildyti degalinėse. Namuose turiu įvairiausių panašaus tipo gertuvių, skirtų dviratininkams, turistams ir panašiai, tačiau važiuojant motociklu specializuotas produktas savo ergonomika ir naudojimo paprastumu savo „konkurentus“ palieka toli. Kol Kriega gertuvės nepabandai ilgose kelionėse, atrodo, kad būtų galima išsiversti su bet kokia panašaus tipo produkcija, deja, ilgainiui supranti, kad kiekvienas produktas yra kurtas būtent tai sporto šakai, o ne kitai, tad šį savo pasirinkimą įvertinčiau penkiem su pliusu. Pasirūpinus  gėrimu sau reikia nepamiršti ir motociklo. Kaip ir buvau įspėtas anksčiau, degalų trūkumo klausimas aktualesnis Vakarų Europoje nei Rusijoje. Bent jau šiuo kelionės etapu degalines skaičiavau maždaug kas 10 km. Jose dar ir dabar galima įsigyti pas mus jau seniai matyto A-76 markės benzino, kurį prisimena turbūt tik tie, kurie matė Maskvos olimpines žaidynes ir Miškos skrydi virš stadiono. Dar dažniau nei degalines mačiau ratų remonto servisus, kur galima įsigyti visokio tipo padangų, jas sulopyti ir suremontuoti. Tai rodo, kokios būklės čia keliai ir kas iš to gyvena. Palyginkite patys, juk važiuojant nuo Vilniaus iki Klaipėdos šalia magistralės ratų remontą vargu ar rasite. lis_vlad_big 39Normalu matyti automobilį su dviem, trim ar net keturiais atsarginiais ratais ant stogo. Pagal  atsarginių ratų kiekį galima spręsti arba apie kelionės ilgį, arba apie vairuotojo žioplumą. Pravažiuoti nuo Maskvos iki Vladivostoko ir neprakirsti nei vienos padangos tolygu skrydžiui i mėnulį. Išmestų padangų kiekiai pakelės grioviuose vokiečiui iššauktų infarktą. Ekologija – tai kažkas tolimo .. kur kas toliau nei Vladivostokas.lis_vlad_big 16

Daugeliui kyla klausimas, kaip man nenuobodu važiuoti vienam ištisas dienas. Na, nesu aš davęs tylos įžadų, todėl sustojęs vidutiniškai kas dvi valandas arba 200km piltis kuro, visada bendrauju su vietiniais aborigenais, kuriems labai smalsu  „kiek kainuoja ir kiek traukia?“. Po šių klausimų jie domisi, koks variklis ir kiek cilindrų, paskui klausia kiek degalų sunaudoja, o nustebę linkčioja galvą sakydami, kad „tai beveik kaip automobilio“. Na, ir galiausiai, paklausia iš kur esu ir kur važiuoju. lis_vlad_big 40Nustebimo lygis iš kelionės starto vietos į finišą slinko priklausomai nuo nuvažiuotų ir likusių kilometrų santykio. Jei kelionės pradžioje visi aikčiojo išgirdę kelionės tikslą, tai artėjant tam tikslui vis dažniau išgirsdavau nusistebėjimų ir kelionės starto vieta.  Šeštoji kelionės diena buvo sunki, teko daug pavargti.  Čeliabinskas … visi žino, kad čia gyvena rūstūs vyrai, kurie motociklais ne važinėja, o juos nešioja ant rankų. Be to, po du vienu metu. Čeliabinskas, savu laiku įkurtas kaip tvirtovė, šiuo metu yra srities centras ir didžiulis sunkiosios pramonės miestas. Labiausiai pasaulyje išgarsėjęs ne dėka „Nasha Russia“ heroju, o šalia nukritusiu meteoritu, kurio efektingą nusileidimą rusai nufilmavo  168-niomis  full HD kameromis, sumontuotomis įvairių markų automobiliuose. Tikrai galiu patvirtinti, kad meteoritas nukrito netoli Čeliabinsko. Nors manęs tuo metu ten nebuvo, bet apie  tai, kad jis pasiekė Žemę būtent šioje vietoje byloja daugybė įvairiausio dydžio kraterių  ant aplinkinių kelių. Kito paaiškinimo duobių skaičiui neradau. lis_vlad_big 76Pravažiavus Čeliabinską, didžiausiu nuotykiu tapo maršrutas į Omską. Mano šaunioji Garmin Montana navigacija nepriekaištingai tarnavusi visą kelionės laiką greičiausia ir tiesiausią kelią į Omską rodė tiesiai per Kazachstaną. Ta atkarpa yra nedidelė, mažiau nei 200 km. Taip yra todėl, kad kelias buvo nutiestas dar Sovietų Sąjungos laikais, kai niekam nerūpėjo, per kurios respublikos teritoriją eina kelias. Todėl, norint pasiekti Omską, teko rinktis iš dviejų variantų: arba kirsti Kazachstaną ir dviejuose muitinės postuose praleisti mažiausiai apie 5-6 valandas, arba važiuoti aplinkui. Pasirinkau antrąjį variantą. Prieš akis pasirodė didelis dulkių debesis, iš kurio išvažinėjo ir į jį nėrė sunkvežimiai. Važiuojant tuo aplinkkeliu, pasitiko įspėjamasis ženklas, skelbiantis, jog čia kelias yra suiręs, o greičio apribojimas – 40km/h. Toks kelias driekėsi 30km.lis_vlad_big 49 Jo nepavadintum net miško keliuku – jis tarsi subombarduotas. Vis dėlto, net ir važiuodamas 40 km/h greičiu, visus lenkiau kaip stovinčius, visi graudžiai žiūrėjo su pavydu, kad aš taip greitai važiuoju. Tą vakarą jau temstant, pasiekiau Išimą, nagrinėjant navigacijoje, kur čia artimiausias viešbutis prie manęs stabtelėjo vietinis baikeris – ačiū jam. Viešbutis – tai bendrabutis už keturių žvaigždučių kainą. Išgirdus tokį apibūdinimą, nereikia ilgai įtikinėti važiuoti į specialiai keliaujantiems motociklistams įrenginėjamą nakvynės namelį, vadinamą „moto post“. Jevgenijus ilgokai atsiprašinėjo už nepatogumus, tualetą lauke, minimalų namelio elektrifikavimą, bet tai vis tik stogas virš galvos ir kas ne mažiau svarbu „greitas“. Nereikėjo nieko galvoti, ieškoti meškos urvo, bandyti su ja gražiuoju susitarti, kad ji leistų pernakvoti arba, nepavykus įtikinti gražiuoju, bandyti su ja muštis. Atvažiavai, pernakvojai, išvažiavai. Arba buvo labai užsiėmę, arba nepasirodžiau vertas kandidatas, bet po 50g pasiūlyta nebuvo… arba tiesiog nepamenu iš nuovargio, bet šaldytuve kitų  baikerių paliktais konservais vis dėlto pasinaudojau. Rytas pasitiko gaivia vėsuma. Dar vakare gerokai atvėso, tad šiek tiek peršalau ir  ryte pabudau su skaudančia gerkle. Praėjusi diena, kai nuvažiavau apie 1000 km, kaip reikiant išvargino – gana ilgai teko galynėtis su stipriu vėju, itin daug dėmesio reikalavo prasta kelio danga. Galima buvo važiuoti arba lėtai, sėdint, arba greičiau, bet tuomet tekdavo daug dirbti ir visus nelygumus amortizuoti kojomis. O tai nuvargina. Be to, atsiliepė ir miego trūkumas. Septintąją kelionės dieną nieko įpatinga nevyko. Vienas iš planų buvo nakvoti Novosibirske, kur turėjau čia gyvenančių žmonių kontaktus. Likus iki Novisibirsko apie 200 kilometrų keliais žodžiais persimečiau su 4 motociklistais, grįžtančiais namo. Jų pasiūlymas buvo apsistoti pas juos, bet kadangi mūsų judėjimo greitis skyrėsi, susitarėm susiskambinti po poros valandų. lis_vlad_big 55Viskas šioje kelionėje, o ypač mano sprendimai dėl nakvynių, keitėsi žaibiškai ir neprognozuojamai. Kiekvieną pasiūlymą apsistoti arčiau mano kelionės tikslo priėmiau su didžiausiu džiaugsmu.Tad už šimto kilometrų, gavęs pasiūlymą pavažiuoti šiek tiek (200km) už Novosibirsko ir  nakvoti Kemerove, net nedvejojau.lis_vlad_big 63 Likusius 300 kilometrų važiavau su jaunuoliu, kuris vairuotojo pažymėjimą gavo prieš keturias dienas ir jau per jas nuvažiavo pora tūkstančių kilometrų. Važiavo jis atsargiai, ypač lenkiant. Kad jam būtų lengviau važiuoti, susitarėm, kad pirmas važiuosiu aš. Vėl temstant pavyko pasiekti nakvynės vietą, motociklą pastatyti saugiai tėvo garaže, pavakarieniauti ir sausai bei šiltai pernakvojus senoje „chruščiovkėje“ su naujomis jėgomis ryte vėl leistis į kelionę. Kaip atstumai, taip ir kiti dydžiai Rusijoje, atrodo kiek kitaip – „miestukui“, kuriame nakvojau,  95 metai, o gyventojų skaičius jau siekia apie 600 000. Dienos tikslas  Krasnojarskas, kur laukė labiau bekelei skirtos „Continenal“ TKC80 padangos. lis_vlad_big 56Sprendimas  keisti padangas buvo padarytas dar būnant Lietuvoje ir ruošiant namų darbus. Iš turimos informacijos dariau prielaidą, kad nuo Krasnojarsko kelias tolygiai blogės ir žvyro danga saugiau ir greičiau bus judėti su tam labiau pritaikytomis padangomis. Važiuojant link Krasnojarsko per visa dieną prasilenkiau daugiau nei su 200 motociklininkų. Visi jie traukė į Novosibirską, kur tą savaitgalį vyko sąskrydis. Rusijoje atstumai suvokiami kiek kitaip, nei mes įpratę. Keistai skamba, kai žmogus kalba apie rengini, kuris „vyks pas mus“, o tas „pas mus“ yra už 1000 km. Arba važiuoja pas savo merginą už 1000 km. lis_vlad_big 55Klausimas, kiek pas tą merginą yra tokių, kurie važiuoja tuos pačius 1000km iš skirtingų Rusijos vietų, nes kantrybės laukti to vienintelio baikerio, kuris atvažiuos iš kitos laiko juostos turbūt ne visoms užtenka. Keliai keleliai – juokaudamas klausiau vietinių „Ar teisybė, kad pas jus keliuose meškos vaikšto?“. O jie man atsakė: „Melas, kelių čia nėra, meškos tiesiog šiaip vaikšto“. Iš tiesų, prie kelių galima matyti daug meškų iškamšų, jų čia pilna, panašiai kaip pas mus grybų pardavėjų prie Varėnos. Kai kurios yra parduodamos, o kai kas ima 100 rublių mokestį už galimybę nusifotografuoti. Aš vieną tokią radau „nemokamą“, gulėjo prie kelio išdorota. lis_vlad_big 58Tiesa, kaip ir galima buvo numatyti, vietiniai sako, kad bijoti reikia ne meškų, o žmonių. Prie vieno iš pakelės kaimų – Chilok 2012 metais buvo žiauriai nužudytas japonų motociklininkas-fotografas, keliavęs iš Japonijos į Kuveitą. Pasistatė palapinę šalia kaimo ir buvo rastas su 34 dūriais. Pagrobtas tik motociklas, kuris po dviejų dienų rastas pas vietinius jaunuolius, 20 ir 21 metų, niekur nedirbančius ir anksčiau teistus už vagystes. Tai įspėjimas, kad norint nakvoti ne pas konkrečius žmones, geriau jau  nakvynei rinktis meškų draugiją. Pakelėse taip pat pilna ir grybų pardavėjų, tik nemačiau, kad kas nors prie jų stotų. Panašu, kad tai yra savotiškas laiko praleidimo būdas. Sėdi šalia kelio, bendrauji su bendramičiais, o vėliau grįžti namo ir pasikepi grybų. Kelionės metu pastebėjau, kad žmonės Rusijoje atidžiau nei Lietuvoje žiūri į galinio vaizdo veidrodžius. Atrodo, kad šiuose kraštuose vairuotojai neturėtų būti įpratę prie motociklistų ar kitų dviračių transporto priemonių, tačiau taip nėra, jie tikrai pastabūs. lis_vlad_big 73Kadangi vis dėlto sunku patikėti, kad Rusijos vairuotojai sąmoningesni nei vokiečiai, aš darau prielaida, kad čia veikia taisyklė – „kieno automobilis prabangesnis to ir teisybė“. Dauguma matomai žino, kad dažnas motociklas yra brangesnis nei jų automobilis arba tiesiog stebi galinio vaizdo veidrodį, nes neduok dieve  nepastebėsi atlekiančio X6 … – Pora paskutinių naktų praleidau pas vietinius baikerius, jie skundėsi tik tuo, kad labai trumpas motociklų sezonas, įprastai trunkantis nuo birželio iki rugsėjo. Nebijantys sniego, važinėja kiek ilgiau – nuo gegužės iki spalio. O keliuose netrūksta įvairaus tipo motociklų, štai į servisą Krasnojarske mane atlydėjo mieste sutikti, motociklus vairuojantys policininkai, kurie mielai palydėjo iki pat parduotuvės durų, kurios adresas nurodytas taip, kad  nepadėjo nei GPS, nei žemėlapis nei žmonės, nesusiję su motociklais. Mielai pasišnekučiavus su vietiniais,  pasikeičiau plentines Continental Conti Trail Atack padangas į šiek tiek pikteses Continental TKC80. Šiek tiek gaila buvo palikti tas, kuriomis važiavau nuo Lisabonos – jos dar buvo geros būklės ir pagal kilometražą tikrai galima buvo įveikti visą atstumą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. lis_vlad_big 129Vis dėlto keisti padangas buvo teisingas sprendimas, tą parodė ir sekanti diena. Keliai pastebimai pablogėjo. Nors jie vietomis sutvarkyti gerai, tačiau kai kur labai „susibangavę“, netrūksta duobių, remontų. Kai kurios atkarpos be asfalto dangos tęsėsi dešimtis kilometrų. Greitis labai svyravo priklausomai nuo atkarpų. Pasitaikydavo, kad galėjau važiuoti ir 130 km/h, tačiau buvo ir taip, kad vilkausi 30km/h. Bet kuriuo atveju reikėjo būti labai dėmesingam, susitelkti į kelią. Lygiame asfalte staiga atsirasdavo didžiulė duobė ar kalnelis, viduryje posūkio baigdavosi asfaltas ir prasidėdavo žvyrkelis. Negalima buvo atsipalaiduoti nė minutei, turėjau visada būti susitelkęs 100 proc. Praėjęs vakaras susiklostė ne taip, kaip planavau. Nakvynės vietą buvau numatęs nuo Krasnojarsko nuvažiavus apie 200 km. Ten turėjau vietinio motociklisto kontaktus, tačiau pasirodo jo kolega man neteisingai nurodė miestą ir prašokęs Borodino sustojau tik prie Kansko. lis_vlad_big 127Kai su juo susiskambinau, buvau pravažiavęs  apie 70 km.  Pradėjau svarstyti ar neverta judėti toliau, tačiau prasidėjo rūkas ir važiuoti į priekį ieškoti nakvynės buvo gana nesaugu, todėl teko grįžti  iki Borodino miestuko, kur pas vietinius baikerius pernakvojau. Sėdint prie vaišių stalo ir gurkšnojant ugninį vandenį,  gavau labai viliojantį pasiūlymą aplankyti uždarą miestą Zelenogorską, tačiau, nenorėdamas sugaišti pusę dienos įdomiai ir ekstremaliai apžvalginei kelionei, ryte aplankęs pakeliui esančią atvirą anglies kasyklą, patraukiau toliau link Irkutsko.lis_vlad_big 60 Oras labai įdomus. Vietomis jautėsi toks smogas, kokio Vilniuje nepajusi. Matomumas – kokie du kilometrai, toliau per smogą nieko nesimatė. Taip yra todėl, kad aplink daug šachtų, gamyklų, kiekviename kaime rūksta koks nors kaminėlis. Sunkioji technika irgi neprideda gaivumo. Pasak vietinių, pagrindinė smogo priežastis yra taigos deginimas. lis_vlad_big 59Žmonės specialiai padega mišką, o kai jį užgesina, mediena  netenka savo vertės ir pusvelčiui supirkta parduodama į Kinija.  Kas laukia už Irkutsko – sunku pasakyti. Vietinių baikerių bandžiau klausinėti, tačiau jie apie tai, kas yra už Baikalo, kalba kaip apie kosmosą. lis_vlad_big 64„Ten nėra kelių, yra daug miškų ir pan.“, – sakė jie man. Žinoma, tai nėra visiška tiesa. Tie, kas važinėjo ten automobiliais, sako, kad keliai yra pagerėję, tačiau kaip minėjau, ten jau beveik mėnesį kiekvieną dieną merkia lietus, kai kurias atkarpas tiesiog nuplovė. Taigi, vienintelis dalykas, ką galima buvo prognozuoti, kad dienos pabaigoje būsiu labai pavargęs.  Nors navigacija ir sakė, kad 500 km čia galima nuvažiuoti per 5-6 valandas, vis dėlto nebuvo negalima ja pasitikėti taip, kaip Europoje. Rusai išties pasistūmėję kelių tiesime – mačiau nemažai naujų kelių.lis_vlad_big 41 Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis kelias nutiestas per pelkę, nenuostabu, kodėl tokia prasta kokybė. Asfalto dangos paklotą sudaro vietomis net 5 metrų žvyro pylimai, tačiau po tuo esanti pelkė dėl temperatūrų skirtumo, matyt, kilnoja asfaltą. Net ir tos dalys, kurios nutiestos prieš porą metų, jau yra taisytos ir vis tiek duobėtos. lis_vlad_big 68Vis dėlto, motociklu tokiu keliu važiuoti gerokai smagiau nei automobiliu. Kadangi ratai yra 2, o ne 4, lengviau pataikyti į kelio dalis be duobių. Pasitaikydavo tokių vietų, kur važiuodamas automobiliu neturėtum pasirinkimų – vis tiek turėtum kažkuriais ratais važiuoti per duobę. Vietomis kelias toks banguotas, kad važiuojant taip įsiūbuodavo, jog lėkdavau pasišokinėdamas. Todėl teko ilgai važiuoti stovint, norint amortizuoti nelygumus. Irkutską pasiekiau jau sutemus, sušlapęs ir sušalęs, tačiau Dobromiro užkurta pirtelė jo vienkiemyje šalia Irkutsko  greitai sušildė visus šonkaulius. Ryte manęs laukė pirmasis motociklo kritimas. Tiesa, kritimas, tikėtina, buvo jau vakare , kuomet pas Dobromirą gyvenantys du uzbekai ar tadžikai degė didžiuliu noru nusifotografuoti prie motociklo. lis_vlad_big 54Matomai neįtikino mano įkalbinėjimai palaukti ryto ir bandydami atlikti menišką fotosesiją nesusitvarkė su  nelegva našta,  tekusia  jų jaunam organizmui. Ryte radau savo plieninį žirgą išsitiesusį ant žolės. Tiesa, apgadinimai minimalūs ir tai nesutrukdė man tęsti kelionės toliau. Važiuojant nuo Irkutsko iki Ulan-Ude teko įveikti smagią atkarpą per kalnus. Motociklininkams tokios vietos patinka – geras kelias, platūs posūkiai, o mažiau galingiems automobiliams toje vietoje yra pakankamai sudėtinga „ropoti“. Sunkiasvoriai automobiliai apskritai vos juda į viršų ir trumpose tiesiosiose juos aplenki labai sudėtinga, jeigu nevairuoji motociklo. Nuo Ulano-Ude iki Čitos kelias ėjo mažiau kalnuotomis vietovėmis, degalinių čia vis mažiau, maždaug kas 150 km, vos ne kiekvienoje jų reikėjo stoti ir pilti degalų. lis_vlad_big 133Nors baiminausi, kad čia gali nebebūti 95-os markės benzino, vis dėlto jo čia yra – per visą kelionę tik poroje vietų teko piltis 92-ą. Aišku, kur buvo galimybė, pyliau 98.  Negaliu nepaminėti GIVI krepšio ant kuro bako. Krepšio nuėmimui nuo kuro bako užtrunki 3 sekundes. Prisukus prie bako tvirtinimo žiedą, ant kurio krepšys tiesiog užsideda, o norint nuimti pakanka vieno mygtuko paspaudimo, sugaišti tik kelias sekundes tam, kad jį pritvirtintum arba nuimtum. Ši patogumą pilnai gali įvertinti tik  tuomet, kai tau šią procedūrą reikia atlikti 5-6 kartus per dieną. Jokie magnetiniai ar lipdukiniai tvirtinimai net arti nestovėjo prie finišo linijos šalia šio išradimo. Taigi, prisipylus kuro, kelionė tęsėsi toliau. Kelyje praktiškai kasdien mane lydėjo lietus. Nuo Irkutsko iki Čitos lijo apie 500 km. lis_vlad_big 90 Kelias atkarpomis labai blogos būklės ir greičiau važiuoti galima tik stovint. Mano paskaičiavimais tą dieną taip įveikta buvo apie 300 kilometrų. Dėl prastos kelių būklės apturėjau pirmą rimčiausią techninį gedimą, tai yra, pamečiau valstybinio numerio ženklą, todėl toliau teko važinėti kaip vietiniam – be jo. DCIM101GOPRO Čitoje beveik vidurnaktį manęs pagaliau sulaukė Vladimiras, kuris pasitikęs degalinėje, kad būtų paprasčiau palydėjo iki namų. Nepaliauju žavėtis rusų svetingumu ir geranoriškumu. Na, be abejo, kad aš elgčiausi taip pat, tačiau supuvusio kapitalizmo europoje tokie santykiai  pamiršti turbūt dar tada, kai bažnyčia eretikus degindavo laužuose. ir bedeginant sudegino visu normalius žmones Po labai skanios vakarienės ir 50g (ne 500 !) gero brendžio, kad geriau miegočiau, atsidūriau minkštuose pataluose, kas nėra labai gerai. Po tokių civilizacijos teikiamų malonumų labai sunku susikaupti ir priversti save kankintis toliau. Tad išsiruošiau į kelią  su mintimi, kad pasidarysiu lengvesnę dieną ir stosiu nakvoti  Mogočo mieste, tačiau mano planus labai greitai pakoregavo išlindusi saulutė ir Timūras iš Šimanovsko, kuris „įtikino“ pralėkti dar  kokius niekingus 600 kilometrų iki  jų šios dienos tikslo, tai  yra namų, kur mes saugiai pastatysime motociklą  pas jį į garažą. Tądien nuvažiavau apie 1300 km. lis_vlad_big 89Vienas to niekaip nebūčiau padaręs,  buvo kur kas lengviau važiuoti, kai priekyje tavęs yra vienas motociklas, o kitas yra užnugary ir juos vairuoja kelią pažįstantys motociklininkai. Tuomet nereikia apkrauti minčių, kas tyko priekyje, gali tik stebėti, kaip elgiasi priešais važiuojantis kolega, kur pristabdo, kur suka.  Šimanovske gyventojų yra apie 30 000. Tačiau atvažiavus naktį, vaizdas buvo kraupokas – dėl ilgai besitęsiančio lietaus beveik visas miestas apsemtas. Daug  kur dėl saugumo atjungta elektra. Pagrindinis įvažiavimas visai uždarytas. Tad ryte Timūras mane palydėjo iki pagrindinio kelio, kad ilgai neklaidžiočiau. Fotografija, draugiškas apsikabinimas, pažadai aplankyti vienas kitą ir   kelias iki išaušusios dienos tikslo. O tikslas – Chabarovskas. lis_vlad_big 86 lis_vlad_big 85 lis_vlad_big 91Toliau klaikiai apsemtos pievos, namai ir kaimai. Asfalto tikrai nebuvo daug, todėl vidutinis judėjimo greitis buvo nedidelis ir dienos eigoje supratau, kad Vladivostoką pasiekti dar tą pačią dieną galėčiau nebent spausdamas virš savo, motociklo ir kelio galimybių ribos, rizikuodamas, kad tai gali būti paskutinė mano kelionė. 800 kilometrų nuo Šimanovsko iki Chabarovsko tądien gal buvo ir mažokas atstumas, bet rytojui liko dar kiek daugiau nei 750 iki galutinio kelionės tikslo. lis_vlad_big 93Po svetingo Igorio priėmimo, rytas buvo nelengvas ir tik lietus neleidęs greitai važiuoti tuo pačiu ir gaivino. Kelias tai palaipsniui blogėdamas, tai remontuojamas pagaliau peraugo ir keturių juostų magistralę ir prieš akis išdygęs užrašas VLADIVOSTOK privertė mane sustoti nusifotografuoti. lis_vlad_big 95Tiesa ilgai ši fotosesija tęstis negalėjo, nes kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė apsauginis. Taip, taip … anksčiau neužsiminiau, bet didesnė dauguma ilgų tiltų Rusijoje yra saugomi. Sėdi sau sargas gale tilto ir saugo tiltą nuo tamsiųjų jėgų. Pabandžius išsiaiškinti, kam jie vis dėl to saugomi, išgirdau atsakymą – „nuo teroro aktų“. Nepuoliau pasakoti  dvidešimt aštuonių pakankamai patikimų būdų įvykdyti teroro aktą net ir jam sėdint būdelėje, idant nesugalvotų, kad man visa tai reikia surašyti raštu kokiame nors policijos komisariate. lis_vlad_big 117Plačiai nusišypsojus palikau juos toliau žaisti kareivius, patraukiau link centro ir jau sekančioje degalinėje mane pasigavo Ilja „Viatus“. Persimete keliais žodžiais puolėm ieškoti ką tik iš Mongolijos atkeliavusių lenkų. Kurių tikslas toks pat. kaip mano – išsiusti motociklą į Maskva traukiniu. Čia dar kartą gavau pliusą  už rusų kalbos mokėjimą. Lenkam vieno motociklo kelionė kainavo  truputis virš dviejų tukstančių. Atėjus laikui mokėti man suma sumažėjo iki 1300.lis_vlad_big 107 Žinoma tai džiūgina tačiau kodėl ? Atsakymas daug paprastesnis nei galima tikėtis: „juk jie užseniečiai, o tu,  kaip savas“,  Kelionė baigta, tačiau lėktuvo bilietai  tik po 10 dienų. Rytojaus dieną bilietus pavyko pasikeisti į skrydį po 4 dienų, o likusios dienos buvo paskirtos Vladivostoko pažinimui ir bendravimui su vietiniais baikeriais. lis_vlad_big 124  Finišas! Kelionėje užtrukau 12 dienų ir 2 valandas.   Iš viso nuvažiavau 14 545 km.
Vidutinis kelionės greitis:  50 km/h.
Vidutinis važiavimo greitis: 103 km/h.
Vidutinės kuro sąnaudos : 7,2l/100km.
Viso sunaudota kuro: 1047 litrai.
Iš jų: A80- 19ltr; A92 – 124ltr; A95- 637ltr; A98- 267ltr.
Viso  piltasi kuro 8  valandas.
Sumokėta baudų – 0 pinigų.
Rusijos viza – 300lt.
Lėktuvo bilietas Vilnius-Briuselis-Lisabona – 700lt.
Lėktuvo bilietas Vladivostokas-Maskva-Vilnius – 2300Lt.
Motociklo gabenimas  Vilnius-Lisabona – 2000lt.
Motociklo gabenimas Vladivostokas-Maskva – 1300lt.
Kuras apie 4000lt.
Maistas apie 1000lt.
Nakvynės apie 1500lt.
Kitos išlaidos apie 1000lt.
Viso:  13800lt.

p.s.

dar galima padėkoti travelsim.lt už suteikta galimybę pasakoti delfi.lt skaitytojams ir radijo „Kelyje“ klausytojams apie kelionės eigą. Taip pat siusti nuotraukas. Viso per dvi savaites tam išleidau tik  apie 600Lt. Taip tik !!!  Nes reguliariais tarifais viena skambučio į Lietuvą minutė  kainuoja  link 9 litų, 1Mb duomenų 20-40Lt. priklausomai nuo tinklo.Screen shot 2014-03-12 at 6.39.04 PM
Ačiū visiems, prisidėjusiems prie kelionės, palaikiusiems mane ir bent mintimis važiavusiems kartu!

lis_vlad_big 115

Video:

World record moto drive Lisbon – Vladivostok with Honda Crosstourer from operatorius.lt Aidas Bubinas on Vimeo.

Lissabon – Vladivostok from operatorius.lt Aidas Bubinas on Vimeo.

Tema: 2013: Lisabona - Vladivostokas , Naujienos, informacija , Straipsniai, publikacijos , aut. Aidas Bubinas

Dar trumpesnė versija.

Garso takelis: Шериф „Если В Душе Ты – Байкер“

Tema: 2013: Lisabona - Vladivostokas , Motociklai , aut. Aidas Bubinas

23