Žymų archyvas: kamera

Nebandykite to pakartoti namie arba pasitarikte su gydytoju ar vaistininku.
Pradžia skamba kiek pompastiškai, tačiau taip ir yra iš tikrųjų.
Atrodytų – kas čia tokio? Sėdi ant motociklo ir ramiai sau važiuoji 6 020 km… Viskas taip, tačiau šį atstumą sugalvojau įveikti per įmanomai trumpiausią laiką ir tai pavyko padaryti per 55 val. 55 min. Tai yra kelionė be nakvynės ir be sustojimų poilsiui, trukusi kiek daugiau nei dvi paras. Būtent todėl pirmas dalykas, kurį aš akcentuoju – jokiu būdu nebandykite to pakartoti.

DCIM101_VIRB
O dabar – apie viską iš eilės.
Man patinka važiuoti. Gal, sakyčiau, vairuoti. Automobiliu esu nuvažiaves ne vieną šimtą tūkstančių kilometrų. Visai nesenai pradėjęs vairuoti motociklą, juo nuvažiavau jau daugiau nei 100 000 km. Ir toli gražu ne visi kilometrai nuvažiuoti gerais keliais. Kaip kilo šios kelionės idėja? Ji nėra nei nauja, nei originali. Šią idėją pasiskolinom iš trijų britų, kurie nuo Nordkapo iki Tarifos „Lexus“ automobiliu nuvažiavo per 55val. 30min.Tad, sugalvoję pagerinti britų pasiekimą, dar 2011 metais sėdome į Hyundai i40 automobilį ir tą patį atstumą įveikėme per 52val.35min. Pagerinti britų rezultatą leido tikslus ir kruopštus maršruto planavimas Planavimas davė savo, rezultatą pavyko pagerinti, Tačiau kelionė buvo… “nuobodi”.


Automobilyje sėdėjo trys vairuotojai, kurie šį maršrutą galėtų įveikti po vieną. Būtent todėl praėjusiais metais nusprendėme važiuoti dviese – Vitoldas automobiliu, aš – motociklu. Viskas vyko puikiai, judėjome greitai, tačiau po 4 200 km kelio sulūžo mano motociklo Honda Crosstourer VFR1200 kardano kryžmė, tad kelionę Vitoldas baigė vienas. Mano motociklo remontas užtruko, o vėliau Honda atšaukė visą VFR partiją keisti detales, kurios, tikėtina, nebuvo paskaičiuotos tokiems ilgiems atstumams.
Kadangi kelionei sutrukdė tik techninis gedimas, šiais metais nusprendžiau rekordo siekti iš naujo. Suvesti su keliu senas sąskaitas.
Startui vėl buvo pasirinkta liepos pradžia – laikas, kai jau net Norvegijoje šilta, o Europos keliuose dar nelabai daug turistų.

nkp-trf-2016 041
Pagrindinis uždavinys buvo saugiai važiuojant bendro naudojimo keliais ir leistinu greičiu, bet tuo pat metu ir kaip galima greičiau, įveikti didesnį negu 6 000 km atstumą. Į kelionę buvo paimti tik patys būtiniausi daiktai:
navigacija „Garmin Montana 610“. Vienareikšmiškai – Garmin yra navigavimo lyderis. Tad, siekiant auksčiausių rezultatų, aš naudoju tik Garmin produktus.
nkp-trf-2016 014
Video kamera Garmin Virb XE – geriausia kamera motociklininkams. Didžiausias privaumas prieš konkurentus tai, kad jai galima pajungti pastovų maitinimą, neprarandant hermetiškumo, kas labai aktualu važiuojant per lietų ar dulkes.
nkp-trf-2016 034
REV’IT lietaus drabužis. Apie keliones be kokybiško lietaus drabužio aš negalėčiau net pagalvoti. Galima važiuoti su pačia geriausia apranga, kuri saugo jus nuo lietaus, tačiau važiuojant ne valandą ir net ne dvi, o devynias ar dešimt valandų lietuje anksčiau ar vėliau vanduo po spaudimu vistiek prasisunkia pro visus įmanomus plyšelius. Lietaus drabužis taip pat padeda ir važiuojant labai šaltu oru, kaip papildoma apsauga nuo šalto vėjo.
revit_rainsuit_pacific_h2_o_neon_yellow_black_zoom
Dar vienas REV’IT produktas, be kurio aš ateityje neišvažiuosiu į kelionės, yra REV’IT liemenė-kondicionierius. Nerašysiu ilgų liaupsių šiam nesenai atrastam “stebuklui”, tik užduosiu klausimą: ar jūs įsivaizduojate šiais laikais kelionę automobiliu po ispanijos pietus be kondicionieriaus?.. tad kodėl jūs vis dar važinėjate motociklu be jo ?.. Jei anksčiau, temperatūrai pakilus virš +30, o važiuojant lėčiau ir dar prie žemesnės temparatūros, atsirasdavo diskomfortas, pradėjus naudoti kondicionierių net ir prie +39 jaučiausi pakankamai gerai ir nebežvilgčiodavau i motociklo termometrą kas kelias minutes, kad pasidžiaugti temperatūrai nukritus bent vienu laipsniu. O naudojimas daugiau nei paprastas. Tereikia šią liemenę suvilgyti vandenyje ir išgręžus apsirengti po moto apranga. Kelionės metu aš degalinėje nusipirkdavau pusės litro buteliuką vandens ir jį supildavau į plastikinį maišelį su liemene. Tiek vandens pilnai pakanka 2-3 valandoms prie +35-40 laipsnių. Esant vėsesniems orams galite reguliuoti temperatūrą atsegant ar užsegant ventiliacines angas savo moto aprangoje. Ne kiekvienas važiuoja į Ispaniją ar Italiją, tačiau ir Lietuvoje važinėti net ir prie +25 kur kas maloniau, kai nereikia prakaituoti.
Cooling Products - Accessories
na ir atsarginis degalų bakelis bei 3 litrų vandens gertuvė . Nebuvo imta jokių miegmaišių, jokių palapinių. Spartietiška 55 valandų avantiūra.
Kelionės metu maitinausi riešutais ir vandeniu. Tik pirmąją naktį išgėriau puodelį kavos, nes degalinėje nebuvo nei sultinio, nei arbatos, o man reikėjo sušilti po 200 km kelio pliaupiant lietui ir esant minimaliai pliusinei temperatūrai.
Kai planuoji nemiegoti dvi paras, labai svarbu, kad organizmas ir smegenys būtų kaip galima mažiau apkrauti. Tada jie nepavargs ir galės „dirbti“. Iškart po kelionės sulaukiau priekaištų, kad lėkdamas dvi paras be miego rodau blogą pavyzdį. Todėl ir sakau – nebandykite to pakartoti patys. Aš save pažįstu, žinau savo ribas, todėl ir ryžausi šiam rekordui. Tikrai nebūčiau be miego važiavęs savaitę… Dabar važiavau tiek, kiek organizmas leido, nors, įveikęs trasą supratau, kad galėjau atvažiuoti dar greičiau. Labiausiai trukdė maždaug trečdalį laiko purškęs ir greitį ribojęs lietus. Esant geram orui, tuos 6 020 km galima įveikti per tas pačias 52 valandas, per kurias nuvažiavome automobiliu.“
Dar viena svarbi taisyklė planuojant ilgą važiavimą tolimais maršrutais – judėti bendru su srautu greičiu. Kuo mažiau manevrų, tuo mažiau apkrovimo smegenims. Skandinavijoje tai buvo labai paprasta, nes ten eismas mažiau intensyvus. Tiesa, tenka saugotis į kelius išeinančių elnių bandų. Nemaloniai nustebino Vokietija. Pastaruosius pora metų stebiu „elgesio keliuose blogėjimo“ tendenciją. Jeigu anksčiau visi būdavo mandagūs ir draugiški, dabar automobilių vairuotojų, nematančių ar nepraleidžiančių kitų automobilių ar motociklininkų, skaičius nuolat auga. Galbūt tam turi įtakos sparčiai augantis Vokietijos gyventojų skaičius… Ne kiekvienas vairuotojas, vairuojantis automobilį su vokiškos registracijos numeriais, yra vokietis. Užtat Prancūzija ir Ispanija – tikras rojus tiek motociklininkams, tiek ir motorolerių vairuotojams. Neabejotinai tai lemia šiltų pietų šalių klimatas ir dviračių transporto priemonių gausa. Čia visi automobilių vairuotojai mandagūs ir draugiški. Būtent todėl pasiekęs kelionės tikslą – Tarifą – leidau sau pora dienų pasimėgauti Ispanijos saulę ir keliais.
Nors rekordas važiuojant motociklu iš Nordkapo į Tarifą ir pasiektas, Gineso rekordų knyga nebefiksuoja rekordų, pasiektų bendro naudojimo keliuose. Kaip ir kitų rekordų, kurių neimanoma pagerinti. Nuvažiavus iš Kauno į Vilnių maksimaliu leistinu greičiu jūsų rekordo nepavyktu pagerinti nepažeidžiant kelių eismo taisyklių. Ilgose distancijose yra daugiau faktorių, nuo kurių priklauso galutinis rezultatas, tad šios kelionės rezultatą dar galima pagerinti net ir neviršijant leistino greičio. Galima daryti mažiau sustojimų, galima daryti juos trumpesnius, jei tose vietose, kur važiavau lyjant lietui šviestų saulė, galėtumėte važiuoti greičiau.

Bet vistik pasitarkite … jei ne su gydytoju ar vaistininku, tai bent su manimi. Mielai pasidalinsiu savo patirtimis.
Dalis patarimų buvo aprašyti po pernykščio važiavimo nuo Nordkapp iki Liono: 4200 kilometru be poilsio

Nordkapp – Tarifa, 6020 km. 55 val. 55 min.

Jei jums šis straipsnis buvo naudingas ar įdomus ir jūs norite paremti šį projektą, galite tai padaryti paspaudę žemiau esančią nuorodą:
btn_donateCC_LG

Tema: 2016: Nordkapp-Tarifa , Motociklai , Naujienos, informacija , Operatoriaus kelionės , Straipsniai, publikacijos , aut. Aidas Bubinas

Trumpa istorija, kaip gime šis filmukas :

Pirmąkart surengtos Vilniaus miesto multisporto varžybos „Vilnius Challenge 2009“ sutraukė per du šimtus savo jėgas išbandyti panorusių dalyvių. Visi jie sudarė komandas po du žmones. Kiekviena ekipa pagal savo pajėgumą ir nusiteikimą galėjo pasirinkti 45 km arba 20 km trasą. Savikritiškai įvertinę savo jėgas, dalyviai pasiskirstė maždaug tolygiai – apie pusė jų pasirinko aštuonių valandų trukmės trasą, o kiti apsiribojo perpus trumpesne.

Mano dalyvavimas šiose varžybose buvo visai neplanuotas. Iki 5 valandos ryto teko patruliuoti su policijos patruliais filmuojant siužetus laidai “FARAI”, o po 4 valandų miego paskambino Tadas Jeršovas ir pasiūlė man išbandyti savo galimybes bei dalyvauti šiose varžybose.  Dviejų narių komandoje turejau pakeisti išvakarėse traumą gavusį jo kolegą. Svarsčiau ne daugiau nei 5 minutes. Griebiau VIO-POV video kamerą ir po valandėlės stovėjau prie starto linijos žaliojoje erdvėje ties Baltuoju tiltu.

Startas…

Pirmiausiai laukė maždaug 6 km ilgio krosas iki Valakupių tilto, o iš čia apie 10 km plaukimas baidarėmis Nerimi ir pusiaukelėje sutikta Vilnele. Tiesa, pastarojoje reikėjo ne tik irkluoti, bet ir išlipus iš baidarės kelis šimtus metrų vilkti ją prieš srovę, mat plaukti būtų užtrukę gerokai ilgiau. Pasiekę reikiamą tašką, šokom į baidarę ir pasroviui pasileidome Neries link. Plaukimo pabaigos taškas buvo pėsčiųjų tiltas į Vingio parką. Pasiekę tiltą greta Vingio parko ir išsiropštę iš baidarės, pasižymėjom dar viename kontroliniame punkte ir vėl pirmyn. Teko užnešti baidares į gan statų kalną. Po to dar šiek tiek pabėgėję, pasiekėme gan egzotišką tašką – požeminį lietaus vandens kanalizacijos tunelį. Juo visiškoje tamsoje turėjom praeiti apie kilometrą.

“Prožektoriai ir pirštinės – būtini! Pasiruošiat ir pirmyn. Nekilnokite dangčių. Vieta, kur turėsite išlipti, bus specialiai pažymėta. Pamatysite”, – kiekvienam į tunelį žengiančiam tandemui skambėjo vieno iš varžybų teisėjų instrukcijos.
Išnirus iš tamsaus tunelio vėl laukė apie 6 km bėgimas, bet šįkart mišrus – orientacinis ir krosas. Galop, pasiekus starto vietą, gerokai išlieję prakaito turėjom puikią galimybę atsivėsinti Neryje,  mūsų laukė plaukimas į kitą krantą.
Čia  griebėm varžyboms parengtus savo dviračius. Toliau apie 25 km “nardymas” po miestą ir orientavimasis miške.

Vėl grįžę prie Baltojo tilto ir palikę dviračius išlėkėm į maždaug 6 km ilgio orientacinį varžybų etapą po vaizdingą Vilniaus senamiestį. Grįžus iš orientavimosi rungties laukė paskutinė užduotis – kopimas į Montis Magia sumontuotą aštuonių metrų aukščio laipiojimo sienelę.
Galiausiai pasiektas taip lauktas ir ryžtingai siektas finišas!

Sportinė vio pov kamera pakaitomis buvo pritvirtinta tiek prie mano tiek prie komandos draugo galvos. Kadrai laukia jūsų dėmesio.

vilnius challenge 2009

Tema: Naujienos, informacija