Paskelbta temoje: Naujienos, informacija

Kiek dar reikia užmušti vaikų, ramiai einančių per pėsčiųjų perėjas, kiek dar merginų reikės išprievartauti ir sudeginti bagažinėse, kiek dar reikės sudaužyti autobusų stotelių ir nekaltų žmonių likimų, kol valdžios vyrų sėklidės sukietės labiau nei suskystėjusios jų smegenys. Kiek dar turi užsidegti pakelėse naujų žvakučių, kol degalinės asocijuosis su degalais, o ne su degančiais gėrimais ir alumi. Pakako penkių verkšlenančių moterėlių prie seimo su verksmingais plakatais apie tai, kaip jos neturės kuo maitinti savo vaikų iki tol, kol juos nudauš Petras, prisipliumpęs ugninio vandens, nusipirkto toje pačioje degalinėje. Žinoma, avių bandą su suskystėjusiomis ir ištinusiomis nuo alkoholio smegenimis valdyti lengviau, o ir artėjant rinkimams lengviau pripūsti miglos į užpiltas akis.
alcohol2
Ne vienas verkšleno prieš uždraudžiant rūkyti kavinėse, kaip dabar visi mirs iš bado, bankrutuos pusė Lietuvos, užgrius dangus ir prasidės pasaulio pabaiga. Panašūs skiedalai girdimi ir dabar palietus „skaudžią“ degalinių temą. Girdisi desperatiški šūksniai, neva, nieko mes tuo neišspręsim, nes kam reikės nusipirks parduotuvėje, o mes neteksime darbo. Tuomet siūlyčiau degalinėse pardavinėti ir narkotines medžiagas. Juk taip mes sukursime dar daugiau darbo vietų, o nepardavinėdami mes kaip ir neišsprendžiame problemos, nes kam reikia, gali nuvažiuoti laisvai į Amsterdamą ir nusipirkti jų legaliai. Ar ne tiesa ?
Kita populiari tema šiomis dienomis 0,0 promilių. Norėčiau išsakyti savo nuomonę ir šiuo klausimu. Nesu abstinentas, vairuoju ir automobilį, ir motociklą. Pirmiausia, nelabai suprantu išskyrimo, kodėl motociklų vairuotojams turėtų būti 0 promilių, kai tuo tarpu vos daugiau nei pora metų vairuojantis keturratę transporto priemonę jau gali riedėti gatvėmis susipylęs bokalą kitą alaus ? Na, skirtingos nuobaudos už tą patį greičio viršijimą, apskritai, sakyčiau yra pilietinių teisių pažeidimas. Gal taip stipriai nesipiktinčiau, jei toks diferencijavimas būtų paremtas moksliniais skaičiavimais, o ne asmeninių sąskaitų suvedinėjimu ir noru atkeršyti už merginos nuviliojimą visų motociklistų asmenyje. Pasirodo ir taip įmanoma šiame pasaulyje. Bet pratęsiam toliau 0 promilių debatus. Asmeniškai aš esu už tai, kad visiems ir visur mūsų keliuose galiotų absoliutūs nuliai. Bet ar užteks blaivaus proto ir kiaušinių kietumo priimti naudingus sprendimus tautai, o ne sau ? Ir vėl varguoliai subruzdo, o kaip čia dabar taip bus. Išgersiu butelį alaus ir kaip man nuvažiuoti nusipirkti kitą ? Ką aš dabar turėsiu leisti pinigus taksi ? Dar juokingiau skamba vapalionės apie dantų skalavimo skysčius, dantų pastas, giras ir kefyrus. O ką jau kalbėti apie tuos tris milijonus ligonių, vartojančių vaistus, kurių sudėtyje yra alkoholio. Gal tiesiog reikėtų prisiminti KET punktą, kuris skelbia, kad „taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių…“.
Tad ką daryti ? Nesivalyk dantų, jei galvoji, kad po kelių valandų, kai tave sustabdys pareigūnas, tu „pripūsi“ nors vieną milijoninę promilės dalį. O jei tave sustabdė tik išėjus iš vonios kambario, manau, geriausia būtų pasinaudoti galimybe, kurią ir dabar kiekvienas turite… jei nuoširdžiai įsitikinęs, kad tos promilės ne nuo vakarykščio butelio baltos, o nuo dantų skalavimo skysčio, galite nuvykti į gydymo įstaigą ir nusistatyti girtumą pagal kraują. Ar vistik teigsite, kad skalaujant dantis dalis skysčio galėjo patekti ir į kraują ?
dipolis_end-29
Žinoma, kaip ir kiekvienas medalis taip ir šis turi dvi puses. Tie piliečiai, kurie pietų metu pakeldavo stiklą brangaus vyno, deja, turės keisti savo pomėgius, bet tai yra per didelė kaina, kuria mes turime sumokėti už saugesnius kelius?
Šioje pamąstymų vietoje turėtu pasigirsti postringavimai apie tai, kad dauguma rezonancinių eismo įvykių padaro ne su 0.4 promilėm, o su 2.4, 3.4 ar dar daugiau. Taip, tas tiesa, bet turbūt nei vienas neteigsite, kad ir su 0.4 reakcijos laikas sutrumpėja ir mes vairuojame saugiau.
O su 2,3 ar 5 promilėm galima ir reikia kovoti tik baudžiamąja atsakomybe. Ir taip mes privalėsime juos maitinti ir išlaikyti už savo pinigus, bet ar tai per didelė kaina, kad mūsų vaikai namus pasiektų saugiai ?



Jei jums šis straipsnis buvo naudingas ir norite paremti šį projektą, galite tai padaryti paspaudę žemiau esančią nuorodą:
btn_donateCC_LG

Tema: Naujienos, informacija

Ekstremalaus sporto mėgėjai ar ne tik jau tikrai yra girdėję, kas tai yra „Dipolio iššūkis“. Šeštus metus iš eilės vyksiantis ištvermės irklavimo renginys pritraukia ne tik nuolatinių entuziastų būrį, bet prie jų vis prisijungia nauji „pakvaišėliai“ kaip turbūt pavadintų aplinkiniai. Tiems, kurie nėra susiję su tokio pobūdžio iššūkiais, irklavimas nakties metu jau skamba neįtikėtinai, o ką jau kalbėti apie 170 km atstumą; ir dar ne vasarą, o lapkričio viduryje. Organizatoriai juokiasi, kad Dipolis jau tapo gandais ir neįtikėtinomis istorijomis apipintu reiškiniu – net ir renginyje nedalyvavę žmonės gali papasakoti, kas laukia varžybų metu.
O iš tiesų viskas labai paprasta ir aišku: penktadienio pavakare sėdate į baidarę ir pasileidžiate pasroviui. Pakeliui įrengtuose kontroliniuose punktuose sustojate, pasivaikštote, suvalgote sriubos, pailsite bendraudami su savanoriais ar palaikymo komandomis ir plaukiate toliau, kol pasiekiate Kauną. Sakote ne viskas taip lengva? Na, galbūt… Renginys tradiciškai vyksta lapkričio pradžioje, kuomet oro temperatūra nusileidžia visai arti nulio laipsnių ar net žemiau. Lyja lietus, šlapdriba ar net sniegas. Didžioji dalis atstumo įveikiama tamsiu paros metu, po kelių valandų nuo starto gelianti drėgmė tampa nauja geriausia drauge, o paryčiais draugiją palaiko ir užmigti neleidžia nerimstantys bebrai. Net ir greičiausieji dalyviai trasą įveikia tik vos greičiau nei per 12 val (2012 metais pasiektas trasos įveikimo rekordas – 11 val 40 min), o daugumai tai trunka apie 16-19 valandų ar net visos 24 valandos. Bet matyt šis renginys tikrai yra kažkas ypatingo, jei vis pritraukia dalyvių.
Didžioji dalis „Dipolio iššūkio“ dalyvių atsiliepdami apie patirtą nuotykį sako, kad tai buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo parų ir išbandymas sau pačiam, kurį primygtinai rekomenduoja išmėginti kitiems. „Tai tikrai ypatingas jausmas. Pamačius Kauno Vilijampolės tiltą ir pagaliau išlipus į krantą apima toks pasitenkinimas, kad ir vėl nugalėjai save ir dar turi parako viduje“ teigė jau ketvirtąjį iššūkį planuojantis priimti A. Maciulevičius. Profesionalus operatorius A. Bubinas du metus „Dipolio iššūkį“ stebėjo pro kameros akį, o trečiais metais, kuomet „pabodo lakstyti krantais paskui kitus dalyvius“, ir pats pasiryžo išmėginti. Kaip dabar sako, čia panašiai kaip su kino filmais – gali daug kartų stebėti, išmokti mintinai veikėjų žodžius, bet niekada nebūsi proceso dalimi iki tol, kol iš tiesų neatsidursi jame. Beveik visi kalbinti dalyviai tvirtina, kad šiame projekte fizinė jėga nėra esminis faktorius. „Svarbiausia yra tai, ką turi galvoje“.
Per keletą metų Dipolio dalyviai išsiskaidė į dvi kategorijas – pirmieji, kurie siekia įveikti savo iššūkį ir nepasiduoti trasoje, bei antrieji, kurie siekia ne tik pagerinti savo ar kolegų rekordus, bet kasmet priimti ir organizatorių mestą papildomą iššūkį – laiko limitą. Pirmaisiais metais atrodė neįmanoma 170 km atstumą įveikti greičiau nei per 14 val, tačiau sportininkai ruošiasi, visus metus intensyviai treniruojasi ir trečiąjame Dipolyje pasiektas 11 val 40 min rekordas tikrai dar nėra pabaiga. Laiką pagerinusiems ekipažams organizatoriai kasmet įteikia nemenkus piniginius prizus, tad stengtis tikrai yra dėl ko. Tie, kurie nepretenduoja į rekordus, irgi nelieka nuskriausti. Net distancijos nebaigusiam dalyviui įteikiamas atminimo raštas, kuris kaip gyvas priekaištas visus metus skatina sugryžti ir užbaigti distanciją, įrodant sau, kad „Tu gali“. Dauguma ir gryžta, ir įveikia. Šiame renginyje ypatingai gerbiamos ir laukiamos moterys – iki šiol dalyvavo keturios moterys, bet tik vienai pavyko įveikti visą atstumą.
„Dipolio iššūkio“ idėjinis vadas ir organizatorius robinzonas Linas Samaška kaip visada pilnas idėjų ir planų naujiems projektams. Jo teigimu, „Dipolio iššūkis“ ir nuolatinis žmonių dalyvavimas jame įrodė, kad tiek lietuviams, tiek aplinkinių šalių irkluotojams (be kurių nepraeina nei vienas renginys), reikalingos tokio pobūdžio ištvermės varžybos ir greitu metu žada visiems pristatyti dar vieną irklavimo iššūkį. Tuo tarpu iki „Dipolio iššūkio“ dar liko keletas dienų – gal ir Jūs nuspręsite save išbandyti naujame amplua, kurį tikrai įsiminsite ilgam.
dipolis2015 1

dipolis2015 4

dipolis2015 5

dipolis2015 12

dipolis2015 15

dipolis2015 21

dipolis2015 25

dipolis2015 35

dipolis2015 31

dipolis2015 33

dipolis2015 42

dipolis2015 48

dipolis2015 50

dipolis2015 55

dipolis2015 59

dipolis2015 63

dipolis2015 57

dipolis2015 72

dipolis2015 95

dipolis2015 92

dipolis2015 99

dipolis2015 100

Daugiau informacijos apie varžybas: dipolioissukis.lt
Daugiau nuotraukų iki 2015.11.23 pasiekiama: http://we.tl/rQSg4xrxBF
vėliau teiraukite asmeniškai.
Jei jums šis straipsnis buvo naudingas ir norite paremti šį projektą, galite tai padaryti paspaudę žemiau esančią nuorodą:
btn_donateCC_LG

Tema: Adventure race , Naujienos, informacija , Sportas , Straipsniai, publikacijos , aut. Aidas Bubinas

« 2356»